Atpirkimo alegorija
Atpirkimo alegorija

Atpirkimo alegorija

Autorius: Smuglevičius Pranciškus, 1745 - 1807

Sukūrimo metai: XVIII a.

Kūrimo technika: drobė, aliejus.

Matmenys: 56,5x31 cm.

Signatūra: Franciszek Smuglewicz (nugarinėje porėmio pusėje).

Jėzaus nukryžiavimas – vienuoliktoji Kryžiaus kelio stotis, vaizduojanti Jėzaus Kristaus prikalimą prie kryžiaus. Egzekuciją atliekantys Romos vietininko budeliai nuogai išrengto, tik su strėnjuoste, Jėzaus Kristaus rankas ir kojas vinimis prikalė prie kryžiaus; Pilotas virš galvos prikalė lentelę su nuosprendžio priežastį nurodančiu užrašu Jėzus Nazarietis, žydų karalius (sutrumpintai – INRI). Siužetas laikomas svarbiausiu krikščionybės simboliu.

Nukryžiavojimas buvo tai baisiausia ir sopulingiausia karonė. Žmogus nukryžiavotas turėjo rankas ištemptas ir aukštyn pakeltas; sunkybė kūno laužė anas kas kartas didžiau iš pečių. Visas kūnas nukryžiavoto kybojo ant vinių, mažiausias pasijudinimas didžiau plėšė skyles rankų ir kojų ir daugino sopulį. Vinys, į rankas ir kojas mušamos, pažeidė daug gyslų ir gyslelių, kurios kaisdamos ir skaudėdamos, nešė sopulį po visą kūną. Ištemptame kūne žmogaus nukryžiavoto kraujas nebtekėjo kaip reikiant, todėl darė neišpasakytą skausmą galvos ir kepenų. [Motiejus Valančius, „Žyvatas Jėzaus Kristaus Viešpaties mūsų“, Raštai 3, p. 511–513]

Šaltinis: "Jauniaus Gumbio Lietuvos dailės kolekcija". Muziejus ir kolekcininkas - 6. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2016, P. 94.

Nedidelis Pranciškaus Smuglevičiaus paveikslėlis - tai alegorinė kompozicija, perteikianti vieną svarbiausių krikščionių tikėjimo nuostatų - Senajame Testamente paskelbtą, o Naujajame išsipildžiusį Mesijo, žmonijos išgelbėtojo, atėjimą. Kairėje pusėje, antrame plane, nutapytas ties degančiu aukuru parimęs Senojo Testamento pranašas Mozė, laikantis lenteles su dešimt Dievo įsakymų, kurių prasmė buvo perimta ir iki galo atskleista Kristaus mokyme. Dešinėje pusėje po kryžiumi stovi Jėzaus pirmtakas šv. Jonas Krikštytojas, įkūnijęs virsmą tarp Senosios ir Naujosios sandoros, skelbęs apie Mesijo atėjimą ir prie Jordano upės atpažinęs Kristų, kaip aukai skirtą Dievo Avinėlį: " Štai Dievo Avinėllis, kuris naikina pasaulio nuodėmę" (Jn I, 29). Centre nutapytas dieviškos šviesos nušviestas, žmonijos išganymui paaukotas Dievo Sūnus Jėzus Kristus. Kryžiaus papėdėje raitosi nugalėtos nuodėmės žaltys - prisiimdamas kančią, Kristus įveikė nuodėmės galią, išpirko žmones iš šėtono valdžios. Mitologinių, biblinių ir istorinių temų alegorinės kompozicijos klasicizmo epochoje buvo mėgstamos išsilavinusių užsakovų, jomis ypač žavėjosi ir paskutinis Abiejų Tautų Respublikos karalius Stanislovas Augustas (1764-1795), skyręs stipendiją P. Smuglevičiaus studijoms Romoje.

Šaltinis: Meno albumas „Ne vien Dangus“, sudarytoja Dalia Vasiliunienė, tekstų autorės Dalia Vasiliunienė ir Skaidrė Urbonienė. Vilnius, VALIUNAS ELLEX, 2016., P. 108

Parodos: Edmundo Armoškos dailės kolekcijos paroda „Lietuvos dailės atodangos XVI–XXI amžiai“, 2008 m. liepos 3 d. – rugpjūčio 31 d., Lietuvos dailės muziejus, Vilnius.

Publikuota: "Jauniaus Gumbio Lietuvos dailės kolekcija". Muziejus ir kolekcininkas - 6. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2016, P. 96-97; „Lietuvos dailės atodangos XVI–XXI amžiai“. Edmundo Armoškos dailės kolekcijos paroda. Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2008. Kat. Nr. II, 63, P. 104; Drėma Vladas. "Pranciškus Smuglevičius". Vilnius: Vaga, 1973, Nr. 551, P. 382.