Pirmojoje parodos dalyje eksponuojami lietuvių tapybos klasikų sukurti iškilių asmenų portretai. Reta galimybė išvysti kūrinius, kuriuose tiek kūrėjas, tiek portretuojamas susipina į vieną nenutrūkstamą chrestomatinę klasikos grandinę. Per reprezentatyvų portreto žanrą žvelgiame į moderniosios lietuvių dailės pagrindus.

Parodoje eksponuojamas Antano Samuolio (1899-1942) ekspresyvios tapysenos ir sodrios koloristikos autoportretas, nutapytas studijuojant Kauno meno mokyklos Justino Vienožinskio studijoje. Tai jauno dvidešimt šešerių metų dailininko atviras žvilgsnis į save. 1925 metų autoportrete A. Samuolis tvirtas, degančiu žvilgsniu. Kolega, bendramintis dailininkas Neemija Arbitblatas apie A. Samuolį prisimins: „Samuolyje buvo tiesa, buvo garbingumas ir ... vienišumas. Jis visas savo tapyboje.“[1] „Samuoliška“ radikaliai kitokia tapybinė energija ir šiandien pulsuoja kūriniuose. Trumpas dailininko kūrybinis kelias buvo tikslingas, brandus. Visuose žinomuose A. Samuolio autoportretuose juntamas tikrumas, nuogas stovėjimas prieš save ir žiūrovą. Šiuo atveju, tai jauno, degančio žmogaus žvilgsnis, kuris išduoda psichologinę būseną. Prof. Antanas Andrijauskas, išsamiai pristatęs A. Samuolio kūrybą, rašys: „Greta Čiurlionio tai buvo vienas pirmųjų ir retų iki abstrakcijos tendencijų iškilimo mūsų dailininkų, kurie vengė valstietiškai dailės tradicijai būdingo užgriozdinimo nereikalingomis detalėmis, formomis. Jam svetima beveik patologiška, daugeliui amžininkų būdinga, tuščios erdvės baimė ir, priešingai, ryškėja tik intelektualiausiems menininkams būdingas potraukis neišsakymo, estetinės užuominos plačiau menotyrinėje literatūroje žinomam non finito principui.“ [2]

Dailininko J. Vienožinskio mokinys A. Samuolis suformavo nacionalinės tapybos pagrindus. Daugeliu atveju menotyroje galima kalbėti apie savitą „samuolišką“ įtaką daugeliui tapytojų kartų, kuomet radikaliai pakinta lietuviškos estetikos samprata dailėje. 

Mstislavo Dobužinskio (1875-1957) piešinys, kuriame manieringai pieštuku atliktas Vlado Eidukevičiaus portretas (1934) yra svarbus Kauno 4 deš. kultūrinio gyvenimo liudijimas. Du asmenys, kurių skirtingi gyvenimo keliai, susitinka ir lieka meno amžinybės akivaizdoje. 1929 m. M. Dobužinskis grįžo į Kauną. 1929–1930 m. vadovavo Kauno meno mokyklos grafikos ir dekoratyvinės tapybos studijoms. 1930 m. Maironio gatvėje įkūrė privačią meno studiją, kuri veikė iki 1933 m. Nuo 1931 m. Valstybės teatre dirbo scenografu. 1933 m. dalyvavo kuriant lietuvišką herbą, vėliavą, ordinus, pašto ženklus, dalyvavo senovės paminklų apsaugos bei restauravimo darbuose. 1939 m M. Dobužinskis. išvyko į Londoną rengti personalinės darbų parodos. Ten jį užklupo Antrasis pasaulinis karas. Kurį laiką dailininkas gyveno Paryžiuje, vėliau – JAV. Į Lietuvą nebegrįžo. Mirė Niujorke 1957 m., palaidotas Paryžiuje. Biografiniai faktai atskleidžia dailininką buvus neeiliniu, kosmopolitišku kūrėju, tikslingai ėjusiu plačiu kūrybiniu keliu. Kitoks šis kelias buvo Vladui Eidukevičiui. Dvidešimt metų blaškėsi po Europą: Peterburgas, Maskva, Miunchenas, Berlynas, Olandija, Šveicarija, Italija, Madridas, Roma, Korsika... Gyveno skurdžiomis sąlygomis, vienišas, dažnai badavo, bet degė kūrybine ir nepasotinama meno aistra. „Mokėdamas rusų, prancūzų, anglų, italų, vokiečių, latvių kalbas, jis rašytojų gimtąja kalba skaitė Puškino ir Lermontovo, A. Bloko ir J. Rainio, Francua Villon, Roberto Bernso, Vordsvorto, ankstyvuosius Villiam Bleiko kūrinius. ‹...› Nepaprastai jis mėgo muziką. Daugelio kompozitorių kūrinius mokėjo mintinai ir juos niūniuodavo. Jo mėgstamiausi- Bachas, Vivaldi, Liuli, Musorgskis, Bethovenas. Ypač jį žavėjo Čiurlionio muzika ir tapyba.[3]3 1932 m. V. Eidukevičius grįžo į Lietuvą. Tai laikotarpis, kuomet menininkas pajuto savo kūrybinę brandą: „ Lietuvoje man paaiškėjo mano darbo tikslai, subrendo technika, išsilygino dažų derinimas, ir, bendrai, mano menas paūgėjo.“[3] M. Dobužinskio piešinyje V. Eidukevičius septyneri metai iki lemtingos 1941 m. birželio 22 dienos, vokiečių šūvio, taip netikėtai nutraukusio menininko gyvenimą. V. Eidukevičiaus kūrybinis palikimas išblaškytas. Menotyrinėse analizėse pristatomi paskutiniųjų metų darbai, kurie dažnai be parašų, sukūrimo datų, tik brūkštelint - „Vladas“. 

Kultūros veikėjų giją tęsia Adolfo Valeškos (1905-1994) tapybos darbas „Jauno vyro su skrybėle portretas“ (1932), kuriame įamžintas Juozas Keliuotis. Tuo metu, kai buvo nutapytas šis portretas, abu vyrai aktyviai dalyvavo Lietuvos kultūriniame gyvenime, buvo artimi draugai ir bendraminčiai. Tai laikotarpis, kai pagreitį įgaunanti modernistinė dailė artimai sąveikavo su avangardine spauda. Kauno meno mokyklos auklėtiniai ketvirtajame dešimtmetyje buvo įtakojami keturvėjininkų, trečiafrontininkų, tačiau tik „Naujosios romuvos“ publikacijos paliko išties svarų pėdsaką Lietuvos kultūriniame gyvenime. Šiuo laikotarpiu dailininkas A. Valeška aktyviai dalyvavo dailės parodose, 1934 m. Kaune surengė personalinę parodą. Kūrybinę, kultūrinę veiklą derino su administraciniu darbu. Jo iniciatyva buvo įkurtas Bažnytinio meno muziejus, kuriam 1935–1940 m. vadovavo. 

Portreto nutapymo laikotarpiu Juozas Keliuotis buvo kultūros žurnalo „Naujoji Romuva“ leidėjas ir redaktorius. „Dailės srityje leidinys buvo glaudžiai susijęs su Nepriklausomųjų dailininkų draugijos veikla. Šios organizacijos pirmininką Adolfą Valešką ir „Naujosios romuvos“ redaktorių Juozą Keliuotį siejo nuoširdi draugystė, vienijo artima pasaulėžiūra ir meno uždavinių samprata.“[4] Ir nors portretas turi reprezentatyvaus žanro bruožus, tačiau juntama, jog tapytojas nebuvo ribojamas užsakomiesiems kūriniams būdingo, ir dažnai kūriniuose, atsispindinčio kūrėjo ir užsakovo santykio. Darbas alsuoja šiluma, jautrumu, laisva, nesukaustyta tapysena. J. Keliuotis įamžintas kaip mąstytojas intelektualas, tvirtai tikintis tarpukario Europos meno ideologijos idėjomis.

Dailininkas Neemija Arbit Blatas (1909 – 1999) gimė Kaune. Studijavo Kauno meno mokykloje. Tai išskirtinio, tarptautinio kūrybinio kelio litvakų dailininkas, Paryžiaus meno mokyklos studentas:„ Jokūbo Mesenbliumo ir Justino Vienožinskio mokinio kūrybai lemiamos įtakos turėjo sąlytis su moderniąja daile bei menų sostinėje užsimezgusi draugystė su gyvaisiais modernizmo klasikais – Maurice̕u Utrillo, Pierre̕u Bonnard̕u, Pablo Picasso, Maurice̕u de Vlamicku ir kt. Paryžius subrandino ir atskleidė atpažįstamą ekspresyvų, spontanišką meninį A. Blato braižą.“ [5] Režisieriaus Juozo Vaičkaus portretas (1930) žymi laikotarpį, kuomet menininkas tapyboje dar naudojo santūrų, niūroką monochromonį koloritą. N. Arbit Blato kūrybą tyrinėjusi Ilona Mažeikienė rašo: „1926-1939 m. gyvendamas Paryžiuje, A. Blatas nenutraukė ryšių su Lietuva. Pas tėvus grįždavo kasmet. Jo pastangomis 1932 m. rudenį Nepriklausomybės aikštėje pradėjo veikti pirmoji privati dailės galerija, kurioje savo kūrinius eksponuodavo tiek vietos, tiek užsienio menininkai. [6] "Todėl nėra stebėtina, kodėl menininkas tapo tuo metu gerai Kaune žinomą, tautinės teatrinės kultūros kūrėjo portretą:„ Didžiausiais ir vertingiausias J. Vaičkaus nuopelnas – drauge su auklėtiniais ir režisieriaus Kastanto Glinskio mokiniais 1920 m. įkurtas Valstybės teatras (Dramos vaidykla) Kaune, kurio istorija tebesitęsia iki šiol. Tokiu būdu jau vien Valstybės teatro sukūrimas leidžia teigti, kad šis žmogus užbaigė vieną Lietuvos tautodailinio teatro (Petras Bielskis) istorijos etapą ir perkėlė tautinį teatrą į profesionalų lygmenį.“ [7] N. Arbit Blato nutapytame portrete atskleidžiamas režisieriaus psichologinis paveikslas. Amžininkai jį prisimena kaip išdidų, visad puošnų kūrėją, išskirtinio talento pedagogą, prikėlusį lietuvišką teatrą. „Neatsitiktinai Stasys Šilingas dar 1940 m. apie J. Vaičkaus nuopelnus Lietuvos kultūrai taip rašė: „Tai buvo didelės dvasios vyras greta Žemkalnio – Vydūno – Tado Daugirdo – Rucevičiaus – Strazdo – atsistojęs ir lydimas daugybės, daugybės tų, jau pamirštų, nežinomų teatro karių, kurie po visą Lietuvą ir visur Rusijoje, Vokietijoje, Amerikoje, kur tik būta lietuvio, sėjo savojo lietuviško meno grūdą“ [8]

Užsakomojo portreto tematiką tęsia Justino Vienožinskio (1886-1960) nutapyti Tūbelių šeimos portretai (1936 m.). Jadvygos Tūbelienės portretas subtilus, persmelktas elegancija ir rafinuotumu, romantiškų, švelnių atspalvių, alsuojantis šiltu dailininko santykiu su portretuojamąja. Paveikslas – tikras moteriško žavesio atspindys. Amžininkų atsiminimuose ir istoriografijoje pabrėžiamas šios moters proto aštrumas, diplomatinis talentas, dalykiškumas. Jadvyga Chodakauskaitė-Tūbelienė yra žinoma kaip Pirmosios Lietuvos Respublikos ilgamečio Ministro Pirmininko ir Tautininkų partijos vadovo Juozo Tūbelio žmona bei prezidentienės Sofijos Smetonienės sesuo. Ji buvo žinoma visuomeninė veikėja, aktyvi Lietuvos moterų socialinės veiklos bei labdaros organizacijų narė. Aktyviai dalyvavusi Lietuvos politiniame gyvenime Dr. Ingrida Jakubavičienė rašo:„ J. Tūbelienė – labai ryški asmenybė. Ji išsilavinusi, ambicinga, drąsi ir net linkusi į avantiūrizmą, tačiau kartu karšta patriotė, energinga jaunos valstybės tarnautoja, aktyvi politinių įvykių dalyvė. Visą laiką ji išliko ištikima savo vyro J. Tūbelio bei svainio A. Smetonos politinių planų rėmėja“ [9].

Lietuvos Ministro Pirmininko Juozo Tūbelio portretas santūrus tiek spalvine, tiek tapybine prasme. Šiuo atveju juntamas oficialus dailininko ir portretuojamojo santykis. Greičiausiai tai yra vienas iš paskutinių žinomų portretų. 1939 m. rugsėjo 1 d. Tūbelių šeimą sukrėtė žinia apie Europoje prasidėjusį karą. Rugsėjo 30 d. J. Tūbelis mirė.

Puošnumu ir oficialumu parodoje dvelkia Petro Kalpoko (1880-1945) nutapytas kanauninko Kazio Prapuolenio portretas (1928). Paveikslo sukūrimo laikas sutampa su aktyviu dailininko kūrybiniu laikotarpiu. 1928 m. surengta didelė personalinė P. Kalpoko paroda, Lietuvių dailės draugija išleido „Petro Kalpoko apžvalginės parodos katalogą“. 

Kazimieras Prapuolenis paveiksle vaizduojamas itin reprezentatyviai. Kanauninkas, pirmasis neoficialus lietuvių atstovas Vatikane, Lietuvos istorijos tyrinėtojas, publicistas, aktyvus visuomenininkas nutapytas su kunigo sutana bei valstybiniais apdovanojimais: Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi, Vytauto Didžiojo ordino Karininko kryžiumi.

Vėlyviausiais parodoje yra Kazio Varnelio (1917-2010) tapytas generolo Mykolo Velykio portretas (1942).

 

K. Varnelis nuo jaunystės domėjosi istorija, kolekcionavimu. Paveikslo sukūrimo laiku vadovavo Bažnytinio meno muziejui Kaune. 1943 m. studijavo Vienoje, Vaizduojamojo meno akademijoje (Akademie der Bildenden Künste), ten 1945 m. įgijo Akademischer Maler diplomą. 1949 m. persikėlė į JAV ir apsigyveno Čikagoje. Vieno iš žinomiausių pasaulyje op arto kūrėjų sukurtame portrete juntama naujojo daiktiškumo stilistika. Reprezentatyvus žanras derinamas su drąsiomis kūrybinėmis paieškomis. 

Lietuvos kariuomenės kūrėjas, Pirmojo ir Antrojo ministrų kabinetų krašto apsaugos ministras, generolas leitenantas Mykolas Velykis paveiksle vaizduojamas stovintis prie lango, pro kurį tolumoje matyti Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų ir Kauno ŠV. Pranciškaus Ksavero bažnyčių bokštai. Šiame paveiksle jis vaizduojamas be karinės uniformos. 

M. Velykis dėstė Aukštuosiuose karininkų kursuose ir Karo mokykloje. Rašė leidiniams „Kariūnas“, „Lietuvos žinios“, buvo Ekonominės karių bendrovės pirmininkas. 1939 m. generolas M. Velykis įkūrė likerių fabriką, buvo „Vikers“ firmos atstovas Lietuvoje.

1944 m. atšventęs savo 60-metį, buvo suimtas ir kalinamas Kauno bei Vilniaus kalėjimuose. 1946 m. ištremtas į Sibirą. 1951 m. nuteistas, Archangelsko lageriuose kalėjo 25 metus. 

Antroje parodos dalyje kviečiame lankytojus išskirtiniam susitikimui. Pirmą kartą A. Žmuidzinavičiaus namuose eksponuojamas vienas iš garsiausių dailininko Antano Žmuidzinavičiaus peizažų – „Dzūkų bajorų kaimelis II“ (1910). Ilgus metus šio paveikslo istorija nebuvo žinoma. Paveikslas, kuriam A. Žmuidzinavičius paveikslų registre davęs Nr. 133, buvo eksponuotas ketvirtoje Lietuvių dailės parodoje. Šią parodą perkėlus į Rygą parduotas rašytojui Pranui Mašiotui. Švęsdamas savo 60 metų ir 35 metų kūrybos jubiliejus dailininkas apibendrino:„ Įžymesniais savo kūriniais esu linkęs laikyti: Susigriežimą (Carnegi Muziejuj, Pittsburgh, Pa. U.S.A., o antras jo variantas – V. D. muziejui), Rytmečio giesmė (Šv. Kazimiero Moterų Vienuolyne, Chicago, III.), Savo žmonos portretą, Sužeistą šaulių vadą, Žemaičių kapines, Dzūkų Bajorų kaimelį...ʺ [10] Paveikslo istorija atgijo 2013 m. kuomet XXVIII Vilniaus aukcione šis darbas tapo brangiausiai parduotu kūriniu Lietuvos meno rinkos istorijoje. Unikalus paveikslo istorijos kelias ir vėl žinomas Lietuvos kultūriniame lauke. Tai yra reta ir unikali galimybė išvysti Kurciniškių kaimą autentiškoje XX a. pradž. aplinkoje. Žvelgiant į darbą, kiek ironiškai skamba pavadinime esantis žodis bajorų. Švelnaus rausvo dangaus fone ant kalvos glaudžiasi šiaudiniais stogais trobesiai. Svarbus sodybas akcentas – puošnus kryžius ir vieniša pušis. Iki skausmo artimas kuklus Dzūkijos kaimo vaizdas. Jautrus, tikras, nepagrąžintas. Žvelgi į jį iš tolo, lyg stengdamasis nesutrukdyti tos idiliškos ramybės ir tylos, kuri sklinda iš šio kūrinio. 

A. Žmuidzinavičiaus peizažams būdinga tyla, ja persmelkta daugelis kūrinių. 1937 m. sukurtas peizažas „Vištyčio ežeras“ (R - 927) atskleidžia A. Žmuidzinavičiaus peizažo kūrimo principus. Pirmame plane medžiai: eglės, pušys, o antrame – vanduo, kuris horizonte susilieja su dangumi. Paveikslo koloritas sodrus, tonai niuansuoti, ramūs, potėpis lengvas, etiudinis. 

A. Žmuidzinvičius - aistringas keliautojas, besąlygiškai mylintis Lietuvos žemę. Keliautojas ir tapytojas, charakteriu panašus į 1943 m. darbe „Dailininkas kopose“ (R-1165) įamžintą kitą garsų lietuvį dailininką marinistą Česlovą Janušą. „ Tapytojas Česlovas Janušas (1907–1993) – vienas populiariausių lietuvių dailininkų marinistų prieškario Lietuvoje ir išeivijoje. Didesni ar mažesni vandens telkiniai lydėjo jį visą gyvenimą – vandens stichijos apžavėtas, didesniąją kūrybos dalį skyrė šiam patraukliam ir iš pirmo žvilgsnio paprastam, bet techniškai gana sudėtingam tapybos žanrui. Pasak dailininko, „Kodėl gi esu taip pamėgęs jūros vaizdus, kodėl ją vis piešiu? Tai lengviausia – kas nors pasakys, bet štai ką manau: jūrą piešti nori? Turi perskaityti daug knygų, turi turėti nuovoką apie vėją, vandenį, judesį, virpėjimą, mechanines jėgas, dar ir žinoti – kodėl gi bangos virsta, ir dar – stebėti pačią jūrą, mėnulį, mėnesienas, saulėlydžius...“ (Realistas ar abstraktistas? Draugas, 1972 02 12).‟ [11]

A. Žmuidzinavičius peizažuose meistriškai perteikė lyrines gamtos nuotaikas, erdvės įspūdį, šviesos niuansus, faktūrų žaismą. Tapytojo kūriniuose vyrauja realistinis požiūris į natūrą, tačiau juntama aplinkos idealizacija, lyriškumas, romantiškas žvilgsnis į aplinką. A. Žmuidzinavičius yra vienas žinomiausių Lietuvos peizažo meistrų. Lietuvos menotyroje įvardijamas išskirtiniu lietuviškų ežerų ir lietuviško dangaus dainiumi.

Literatūra ir nuorodos: