Pratarmė. „Kazimieras Stabrauskas – M. K. Čiurlionio mokytojas“

Pratarmė. „Kazimieras Stabrauskas – M. K. Čiurlionio mokytojas“

Tikimės, kad šis katalogas skaitytojams atskleis lietuvių kilmės menininko, Varšuvos dailės mokyklos ir dailininkų mistikų draugijos „Sursum corda“ („Aukštyn širdis“) įkūrėjo, M. K. Čiurlionio mokytojo ir bičiulio, pirmųjų lietuvių dailės parodų vieno iš organizatorių, palaikytojų ir dalyvių, simbolisto ir secesininko Kazimiero Stabrausko (1869–1929) dvasinių filosofinių ieškojimų ir ilgametės kūrybos puslapius. Sudarydami katalogą siekėme išryškinti K. Stabrausko indėlį į lietuvių dailės populiarinimą bei sklaidą pirmosiose lietuvių dailės parodose, sąsajas su M. K. Čiurlionio darbais ir kūrybinį menininko savitumą. Per aukštos meninės vertės kūrinius stengėmės atskleisti ne tik dailininko stilistinį braižą bei kūrybos vertę, bet ir nepaprastai gilų, sudėtingą jo vidinį pasaulį.

Sudaryti leidinį įkvėpė išsamios, ne vienerius metus formuojamos privačios dr. Jauniaus Gumbio ir Rolando Valiūno kolekcijos, atskleidusios K. Stabrausko kūrybinio kelio vingius. Šių kolekcijų pagrindu 2015 m. rugsėjo 24 d. Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje šalia nuolatinės M. K. Čiurlionio kūrybos ekspozicijos buvo atidaryta jo mokytojo K. Stabrausko tapybos paroda, kurioje eksponuoti kūriniai kadaise įkvėpė ne vieną M. K. Čiurlionio šedevrą. Pastarojo meninės vizijos taip pat dažnai tapdavo jo mokytojo kūrybiniu impulsu. Greta atsidūrę menininkų darbai suskambo tarsi dvibalsė sutartinė, atskleidžianti nepaprastus jų tarpusavio sąskambius, kūrybinius persipynimus, jungiančias gijas. Du stiprūs balsai po vieną yra galingi, bet sutartinėje jie suskamba dar įtaigiau, giliau, dvasingiau. Taip ir šalimais atsidūrę K. Stabrausko ir M. K. Čiurlionio kūriniai dar labiau atvėrė vienas kito kūrybos gelmes, per tarpusavio sąsajas atskleidė pirmapradžius slėpinius ir juose užkoduotą meno esmę ir prasmę, kurias užčiuopti bandoma šiame leidinyje.

Parodos rengėjai ir leidinio sudarytojai

Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2016

Kūrybinės paieškos

Kūrybinio kelio pradžioje simbolizmo idėjų persmelktas K. Stabrauskas, kaip ir dauguma simbolistų, įkvėpimo sėmėsi Rytuose. 1893 m. dailininkas, ieškodamas medžiagos savo diplominiam darbui „Mahometas dykumoje arba Pabėgimas iš Mekos“, keliavo po Palestiną ir istorinius Artimųjų Rytų regionus, kuriems dėl neginčijamai stiprių kultūrinių ir istorinių ryšių priskiriamos ir tokios Magrebo šalys, kaip Marokas, Alžyras, Tunisas. Pastarosios šalies gyvenimo ritmu alsuoja daugybė K. Stabrausko tapytų prekyviečių vaizdų.

Ryškaus, ganėtinai linksmo kolorito pastelėse rytietiškos architektūros fone vaizduojamos abstrahuotos beveidės prekeivių ir pirkėjų figūros. Kai kurios jų neryškios, tarsi persišviečiančios. Taip akcentuojamas materialaus, kūniško būvio laikinumas. Nusitrynę spalvingos regimosios tikrovės kontūrai ragina atsigręžti į po jais glūdinčią amžiną dvasinę būtį.

Kaip ir M. K. Čiurlionio, jo mokytojo kūryboje nyksta ribos tarp fantazijos ir tikrovės. Viena vertus, matome tarsi tikroviškus gamtos peizažus, kita vertus, iš jų dvelkia mistiška nuotaika. K. Stabrauskas itin domėjosi mistiniais reiškiniais, pasąmonės klodais. Aktyvi veikla Varšuvos dailininkų mistikų draugijoje „Sursum corda“ ir keleto mažiau žinomų mistikų draugijų veiklose darė ryškią įtaką jo kūriniams.

Pavyzdžiui, kompozicijos „Pilis“ siužetas atveria paslaptingą pasaulį, kur efemeriškame rūke viduryje vandenų dunkso nebe reali, o simbolinė gėrio ir grožio pilis. Tai mistinė vieta už materijos ribų, vidinio išsilaisvinimo viršukalnė, vainikuojanti simbolistų idealizuotą dvasinio tobulėjimo siekį. Materijos laikinumo idėja K. Stabrausko kūryboje perteikiama itin dažnu griuvėsių, kadaise didingų statinių motyvais.

K. Stabrausko pamėgtas vingiuoto, tarsi besirangantis žaltys, kelio per kalnus motyvas, būdingas ir M. K. Čiurlionio tapybai („Laidotuvių simfonija“, „Žalčio sonata“), atskleidžia abipusę mokinio ir mokytojo įtaką vienas kitam. U žuomina į žaltį čia neatsitiktinė – lietuvių kalboje žodis „žaltys“ kildinamas iš žodžių „želti“, „žaliuoti“. K. Stabrauskas niekada neslėpė savo lietuviškos kilmės, kaip tik dažnai ją pabrėždavo, todėl jam turėjo būti nesvetima ir lietuviška žalčio, kaip amžino gamtos atsinaujinimo simbolio, interpretacija. K. Stabrauskas yra nutapęs paveikslą ir lietuvių liaudies pasakos „Eglė žalčių karalienė“ motyvais.

K. Stabrausko sąsajos su Lietuva ir M. K. Čiurlioniu


Su Lietuva K. Stabrauską sieja ne tik jo mokinys M. K. Čiurlionis, bet ir Kaune gimusi žmona skulptorė Julija Janišauskaitė bei daugybė iškilių Lietuvos kultūrinio gyvenimo veikėjų, kurių draugėje dailininkas stengėsi puoselėti Lietuvos kultūrą, skleisti pasauliui žinią apie Lietuvos meną. Dailininkas Adomas Varnas prisimena pirmųjų lietuvių dailės parodų laikotarpiu K. Stabrauską vadinusį save lietuviu. Taigi, nors K. Stabrauskas nemažą gyvenimo dalį praleido ir mirė Lenkijoje, nevertėtų pamiršti glaudžių jo sąsajų su Lietuva.

Vis dėlto pati glaudžiausia sąsaja yra jo mokinys M. K. Čiurlionis. Keletą metų po studijų Paryžiuje pagyvenęs Peterburge, 1903 m. K. Stabrauskas persikėlė į Varšuvą, kur su bendraminčiais įsteigė Varšuvos dailės mokyklą ir tapo pirmuoju jos direktoriumi bei mokytoju. 1904-aisiais čia dailės mokslus pradėjo M. K. Čiurlionis.

K. Stabrauskas buvo ne tik M. K. Čiurlionio mokytojas, bet ir jo draugas, patarėjas, kolega, rėmėjas, bendramintis, o kartais netgi sekėjas. Mokinys ir mokytojas mokėsi vienas iš kito, jų kūrybinės vizijos gimdavo iš turiningų diskusijų ir pamąstymų, abu buvo įkvėpti tų pačių simbolizmo idėjų, todėl menininkų darbuose šiandien matome stiprią abipusę įtaką. Jie tapė figūrines kompozicijas pasakų, legendų, mitų motyvais, simbolines fantastines kompozicijas ir peizažus. Dailėje juos jungė idealaus pasaulio paieškos, puikiai įvaldyta pastelės technika, panašūs siužetų motyvai.

Pirmosios lietuvių dailės parodos

Didelis K. Stabrausko indėlis į Lietuvos meną yra tai, kad jis buvo vienas aktyviausių pirmųjų lietuvių dailės parodų iniciatorių ir palaikytojų. 1907–1912 m. kartu su žmona skulptore Julija dalyvavo šešiose parodose Vilniuje ir Kaune. Būdamas vienintelis tarptautiniu mastu pripažintas šių parodų dalyvis, K. Stabrauskas labai prisidėjo prie teigiamos viešosios nuomonės formavimo, visuomenės susidomėjimo. Tai turėjo didžiulę reikšmę atveriant tiek M. K. Čiurlioniui, tiek lietuvių dailei apskritai duris į pasaulinį pripažinimą. K. Stabrausko dalyvavimas šiose parodose buvo svarus įnašas ir menine prasme.

Štai po II lietuvių dailės parodos 1908 m. tiek Stanislovas Jarockis, tiek Liudas Gira savo recenzijose vadino K. Stabrausko kūrinius „rimčiausiais parodos veikalais“ ir „tikra parodos papuoša“. L. Girai labiausiai imponavo Vandos Semaškienės portretas ir „Nuliūdusi šalis“. O S. Jarockio dėmesį atkreipė „Nuliūdusi šalis“, „Rapsodija“ ir portretų serija. Jis rašė: „Meistriškiausiai nutapyti pasirodė žymaus tapytojo K. Stabrausko kūriniai. „Nuliūdusi šalis“ tarsi prislegia sunkiu alaviniu dangumi. Šioje šalyje boluoja tušti nedirbami laukai su pora palinkusių kryžių. Kažkoks liūdesys dvelkia nuo drobės. Pasakiška nuotaika. Kitas paveikslas – „Rapsodija“ – daro dar mielesnį įspūdį. Jame dominuoja tamsūs violetiniai

tonai. Virš kryžių miško baltai gelsva juosta dangų skrodžia šiek tiek teatrališkas žaibas. Siužetas nekelia jokios baimės. Paveikslas tiesiog nutapytas, bet neišjaustas. K. Stabrausko portretus Vilniuje sutinkame pirmą kartą. Jie nepaprastai įtaigiai ir sodriai nutapyti. Kartais truputį perkrauti. Tapybos technika čia kitokia nei K. Stabrausko peizažuose, kur, besivaikant nuotaikos, kartais tampama sausu ir monotonišku. O portretuose spalvos net trykšta.“

Abu recenzentai išskiria ir parodoje dalyvavusią K. Stabrausko žmonos Julijos skulptūrą „V. S. portretas“. S. Jarockis rašo, kad portretas tiesiog tobulas, ir išreiškia liūdesį, jog „pagal vieną darbą turime spręsti ir vertinti talentą, pas mus Vilniuje iki šiol nežinotą“.

Fantastiniai portretai

K. Stabrausko personažų pokylio kostiumais portretų seriją, eksponuotą III lietuvių dailės parodoje, įkvėpė 1908 m. Varšuvos dailės mokyklos suorganizuota „Jaunojo meno“ puota. Taigi asmenų fantastiniais apdarais portretus, nutapytus K. Stabrausko 1908– 1910 m., drąsiai galima vadinti „Jaunojo meno“ puotų (daugiausia 1908 m.) plastinėmis reminescencijomis. K. Stabrauskas, kaip Varšuvos dailės mokyklos vadovas ir mokytojas, neabejotinai buvo vienas šių puotų organizatorių ir dalyvių. Ar jis asmeniškai prisidėjo prie dekoracijų ir kostiumų kūrimo, nustatyti nepavyko, tačiau mokyklos mokinių su fantastiniais apdarais portretavimas liudija didžiulį kostiumų padarytą įspūdį tapytojui. Reikia paminėti, kad puošnūs dekoratyvūs apdarai tuo laikotarpiu buvo įkvėpimo šaltinis ne tik K. Stabrauskui, bet ir ne vienam žinomam lenkų modernistui (Jacekui Malčevskiui, Edvardui Okunui ir pan.). Šis susidomėjimas greičiausiai išplaukė iš natūralaus tuometinės mados dekoratyvumo: kostiumų linijų plastiškumas ir lengvumas, išgautas juos gaminant iš plono audinio, operavimas vientisomis spalvinėmis plokštumomis, ryškus ornamento išskyrimas – panašiai kaip secesinėje tapyboje. Fantastiniai kostiumai dar labiau pabrėžė ryšį tarp secesinio meno ir mados dekoratyvumo. Fantastiniai 1908 m. puotos apdarai – gėlių, vabzdžių, paukščių, įasmenintų gamtinių stichijų kostiumai – atitinka secesiniam menui charakteringą gamtos ir organinio pasaulio garbinimą. Puotoje dalyvavę pasakų ir legendų personažai, gaubiami paslaptingumo, netikėtumo auros, savo simbolistine kalba artimai koreliavo su modernistinio neoromantizmo dvasia, secesijos dekoratyvumu. Nieko keista, kad jie atkreipė ir K. Stabrausko dėmesį ir paskatino jį sukurti puotos dalyvių portretų seriją, papuošusią lietuvių dailės parodą. Parodoje portretai sulaukė daug dėmesio ir palankių įvertinimų. Lankytojams pageidaujant, buvo išleista atvirukų serija.

Mistiškos Kaprio grotos ir mirties dvelksmo palytėta kūryba

II lietuvių dailės parodos recenzijoje „nuotaikos vaikymusi“ S. Jarockio apkaltintas K. Stabrauskas savo menine pajauta ir išraiška išties akcentavo išgyvenimo, pojūčių, jausmų reikšmę, jų viršenybę prieš racionalų pažinimą.

Lankydamasis Kapryje, K. Stabrauskas buvo įsitraukęs į vietos ezoterikų bendruomenės veiklą. Menininkas tiesiog degė jų pasaulėžiūra ir idėjomis, jo kūryboje išreikštomis Kaprio grotų (urvų vandenyje) vaizdais. U ždaros, slogios grotų erdvės simbolizuoja žmogaus atsiskyrimą nuo slėpiningos būties vienovės, jo įkalinimą paties susikurtų proto varžtų ir dvasinės tamsos nelaisvėje.

Vienoje K. Stabrausko tapytų „Grotų“ tolumoje švyti anga, per kurią vidun patenka siauras šviesos ruoželis. Savo spalvine gama ir simbolika kūrinys primena M. K. Čiurlionio „Jūrą naktį“, kurioje, nors ir nėra švytinčios grotos angos, tolumoje blyksi paslaptingos švieselės, simbolizuojančios mistinį nušvitimą.

Šviesa, saulė yra svarbios simbolinės kategorijos tiek K. Stabrausko, tiek M. K. Čiurlionio kūryboje. K. Stabrausko paveiksluose daug saulėlydžių, daug aušrų. Kartais aušros fone atsiranda paslaptinga moteris, įkvėpėja, mūza. Šiems aktams, kaip, beje, ir portretams, nors autorius pavadinimuose to ir nenurodydavo, dažniausiai pozavo jo žmona Julija. 

Daugelyje darbų, pvz., „Kape tarp medžių“, galima išvysti dailininkui svarbią mirties temą, susipinančią su gamtos sakralumo idėja.

Visą gyvenimą domėjęsis ezoterinėmis idėjomis, priklausęs ne vienai mistikų draugijai, K. Stabrauskas subtiliomis mistinėmis pagavomis ir nuojautomis pasižymėjo ne tik kūryboje. Gyvenimo pabaigoje, 1928–1929 m., dažnu motyvu, lyg nujaučiant savo paties mirtį, jo kūriniuose tapo mirties pranašai – juodvarniai ir varnos. 1929 m. birželio 8 d. dailininkas užgeso Garvoline, Sedlcių vaivadijoje, Lenkijoje, palikdamas ateities kartoms neįkainojamą savo meno palikimą.

Kūrinių likimas po menininko mirties

1934 m. Kazimiero žmona Julija keliasdešimt menininko darbų padovanojo Nacionaliniam Varšuvos muziejui. Nemaža dalis K. Stabrausko kūrybinio palikimo kartu su kitomis šeimos relikvijomis yra Julijos brolio anūkės Vandos Teresės Janiševskos (Wanda Teresa Janiszewska) kolekcijoje. Šios kolekcijos pagrindu 1999 m. meno istorikas Marekas Kviatkovskis (Marek Kwiatkowski) surengė retrospektyvinę K. Stabrausko kūrybos parodą Karališkųjų Lazienkų muziejuje.

Lietuvos muziejų meno kolekcijose tėra tik vienas Kazimiero Stabrausko kūrinys – „Auksinė rudens pasaka“ (1910), saugoma Lietuvos dailės muziejuje. Rimčiau K. Stabrausko kūrybinis palikimas kol kas Lietuvoje kaupiamas tik privačiose meno kolekcijose. Kruopščiai ir kryptingai formuojamų dr. Jauniaus Gumbio ir Rolando Valiūno meno kolekcijų pagrindu 2015 m. rugsėjo 24 d. – 2016 m. sausio 3 d. Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje pirmą kartą Lietuvoje buvo eksponuota Kazimiero Stabrausko viso gyvenimo kūrybos paroda.