Samuel von Pufendorf

Baronas Samuelis von Pufendorfas (Baron Samuel von Pufendorf, 1632 m. sausio 8 d. - 1694 m. spalio 13 d.) - vokiečių teisininkas, politikos filosofas, ekonomistas, valstybės veikėjas ir istorikas. Iki 1684 m., kai tapo didiku, buvo vadinamas tiesiog Samueliu Pufendorfu. Barono (freihero) titulas suteiktas 1694 m., likus keliems mėnesiams iki jo mirties. S. von Pufendorfas mirė sulaukęs 62 metų. Vienas svarbiausių jo pasiekimų - Tomo Hobso (Thomas Hobbes) ir Hugo Grocijaus (Hugo Grotius) sukurtų prigimtinės teisės teorijų komentarai ir pataisos.  

S. von Pufendorfas gimė Dorfchemnitze, Saksonijos regione. Jo tėvas Elijas Pufendorfas iš Glauchau buvo liuteronų pastorius, todėl ir sūnui buvo numatyta dvasininko karjera. 

Baigęs valstybinę mokyklą (Fürstenschule) Grimoje S. von Pufendorfas buvo išsiųstas studijuoti teologijos Leipcigo universitete. Jis bjaurėjosi siauru ir dogmatišku dėstymu, tad netrukus metė studijas ir pradėjo domėtis viešąja teise. 

Išvykęs iš Leipcigo S. von Pufendorfas nukeliavo į Jėną ir įstojo į Jėnos universitetą. Ten artimai susidraugavo su didelę įtaką jo nepriklausomo charakterio formavimuisi padariusiu matematiku Erhardu Veigeliu (Erhard Weigel). E. Veigelio paragintas ėmė domėtis Hugo Grocijaus, Tomo Hobso ir Renė Dekarto veikalais. 

Įgijęs magistro laipsnį S. von Pufendorfas 1658 m. išvyko iš Jėnos ir, padedamas diplomatu Švedijoje dirbusio brolio Isajo, gavo mokytojo postą Švedijos karaliaus Karolio X atstovo Kopenhagoje Petro Julijaus Kojeto (Petrus Julius Coyet) šeimoje.

Tuo metu Karolis X siekė priversti Daniją vienytis su Švedija, tačiau įpusėjus deryboms staiga ją užpuolė. Danai savo pyktį nukreipė į Švedijos valdovo atstovus: P. Kojetui pavyko pabėgti, tačiau Danijoje likęs Stenas Bielkė (Sten Bielke) kartu su kitais pavaldiniais buvo sučiuptas ir uždarytas į kalėjimą. 

S. von Pufendorfą ištiko tokia pati lemtis. Nelaisvėje jį išlaikė aštuonis mėnesius. Jis leisdavo laiką mąstydamas apie perskaitytus Hugo Grocijaus bei Tomo Hobso veikalus ir mintyse kurdamas universalią teisės sistemą. Paleistas iš nelaisvės kartu su savo mokiniais (P. Kojeto sūnumis) išvyko į Leideno universitetą. 

Leidene 1661 m. S. von Pufendorfui leista publikuoti iš apmąstymų gimusį veikalą „Elementa jurisprudentiae universalis libri duo“. Knyga dedikuota pfalcgrafui Karoliui Liudvikui (Karl Ludwig), Heidelbergo universitete jam paskyrusiam naują prigimtinės ir tautų teisės katedrą. Joje dirbo pirmieji šios srities profesoriai pasaulyje. 1665 m. S. von Pufendorfas vedė kolegos našlę Kateriną Elizabetą von Palthen (Katharina Elisabeth von Palthen). 

1667 m. S. von Pufendorfas su pfalcgrafo sutikimu parašė traktatą „De statu imperii germanici liber unus“. Pseudonimu pasirašytame ir 1667 m. Ženevoje išleistame traktate Veronos didikas Severinas de Monzambano kreipiasi į savo brolį Laelijusą. Traktatas sukėlė sensaciją. Jo autorius tiesiogiai kritikavo Šventosios Romos Imperijos valdymo sistemą, smerkė Austrijos Habsburgų dinastiją bei užsipuolė princų vyskupų vykdomą politiką. Prieš pasirodant S. von Pufendorfo traktatui publicistas ir karys Filipas Bogislavas von Chemnitzas (Philipp Bogislaw von Chemnitz) buvo išleidęs pseudonimu „Hippolytus a Lapide“ pasirašytą traktatą „De ratione status in imperio nostro romano-germanico“. Jis, kaip ir S. von Pufendorfas, kritikavo Habsburgų dinastiją ir netgi siūlė įsikišti Prancūzijai ir Švedijai. Tačiau S. von Pufendorfas nepritarė minčiai, kad į valdymą turėtų kištis užsienio valstybės. Jis skatino pačios tautos iniciatyvą. 

Vėliau S. von Pufendorfas sukritikavo naujai įvestą oficialių dokumentų mokestį, todėl neteko galimybės tapti teisės profesoriumi ir 1668 m. turėjo išvykti iš Heidelbergo. Nuo Trisdešimtmečio karo (1618 - 1648 m.) pasekmių vis dar kenčiančioje Vokietijoje karjeros galimybių buvo nedaug, tad S. von Pufendorfas tais pačiais metais nukeliavo į Švediją, kur buvo pakviestas dirbti Lundo universitete. Jo viešnagė Lunde buvo vaisinga.

1672 m. išleistas jo veikalas „De jure naturae et gentium libri octo“, o 1675 m.  veikalo santrauka, pavadinta „De officio hominis et civis“ („Žmogaus ir piliečio pareigos“), kurioje pateikiama teisėto karo teorijos analizė ir aptariamos kitos temos. Veikale „De jure naturae et gentium“ S. von  Pufendorfas išsamiai aptarė H. Grocijaus teorijas ir bandė jas papildyti pasinaudodamas T. Hobso doktrina ir savo idėjomis. Pirmasis svarbus jo argumentas buvo toks: prigimtinė teisė neperžengia gyvenimo ribų ir apsiriboja išorinių veiksmų reguliavimu. Jis prieštaravo T. Hobso minčiai apie natūralią pasaulio padėtį ir teigė, jog natūrali pasaulio padėtis yra taika, o ne karas. Tačiau taika  trapi ir nestabili, tad nesaugoma mažai kuo gali pasitarnauti žmonių išlikimui. 

Viešosios teisės srityje S. von Pufendorfas pripažino valstybę (civitas) ir moralų asmenį (persona moralis), tačiau teigė, jog valstybė tėra ją sudarančių individualių asmenų valią apimanti visuma ir kad valstybės idėją galima paaiškinti remiantis šiuo ryšiu. Dėl šios istorinėmis įžvalgomis beveik neparemtos išankstinės koncepcijos S. von Pufendorfą galima laikyti Žano Žako Ruso ir jo veikalo „Du contrat social“ pirmtaku. S. von Pufendorfas atkakliai gina mintį, jog tarptautinė teisė neapsiriboja krikščionybe, o sieja visas tautas, nes visos tautos yra žmonijos dalis. 

1677 m. S. von Pufendorfui pasiūlytas karališkojo istoriografo postas Stokholme. Stokholme jis parašė veikalus „Einleitung zur Historie der vornehmsten Reiche und Staaten“,  „Commentarium de rebus suecicis libri XXVI., ab expeditione Gustavi Adolphi regis in Germaniam ad abdicationem usque Christinae“ ir „De rebus a Carolo Gustavo gestis“. Istorinius veikalus S. von  Pufendorfas rašė labai sausu stiliumi, tačiau teigė gerbiąs tiesą ir dažniausiai remdavosi archyvų duomenimis. Veikale „De habitu religionis christianae ad vitam civilem“ aptarė bažnytinės ir pasaulietinės galios ribas. Jame pirmą kartą apsvarstoma vadinamoji „kolegialaus“ bažnyčios valdymo teorija („Kollegialsystem“), vėliau išplėtota liuteronų teologo ir erudito Kristupo Matkuso Pfafo (Christoph Mathkus Pfaff) ir tapusi bažnyčios ir valstybės santykių pagrindu Vokietijoje ir ypač Prūsijoje. Šioje teorijoje atskiriama aukščiausia valdžia spręsti dvasinius reikalus („Kirchenhoheit or jus circa sacra“), kuri laikoma neatsiejama valstybės valdžios dalimi kiekvienos religinės bendruomenės atžvilgiu, ir prigimtinė bažnyčios galia (Kirchengewalt or jus in sacra), kurią bažnytinė įstaiga kartais perduoda valstybei numanomu arba tiesioginiu savo sutikimu. Ši teorija svarbi tuo, kad joje bažnyčia atskiriama nuo valstybės, valstybę laikant aukštesne. Taip ši teorija artėja prie religinio pakantumo principo. XVIII a. Prūsijoje teoriją iš dalies pabandyta pritaikyti praktiškai, tačiau visuotinai ji priimta tik XIX a. Vokietijoje, kai dėl politinių pokyčių valdant skirtingoms vyriausybėms atsirado daugybė tikėjimų. Žinoma, Romos katalikų bažnyčioje ji priimta nebuvo, tačiau ja pasirėmusios protestantiškos vyriausybės rado būdą sudaryti kompromisą su Roma dėl jų valdomose valstybėse veikiančių Romos katalikų bažnyčių. 

1688 m. S. von Pufendorfas pakviestas tarnauti Brandenburgo kurfiurstui Frederikui Viljamui (Frederick William). Jis priėmė kvietimą, tačiau vos atvykus kurfiurstas mirė. Jo sūnus Frederikas III (Frederick III) išpildė tėvo pažadą – istoriografui ir asmeniniam valdovo patarėjui S. von Pufendorfui liepė aprašyti kurfiursto Frederiko Viljamo gyvenimą („De rebus gestis Frederici Wilhelmi Magni“).

Švedijos karalius ir toliau rėmė S. von Pufendorfą, o 1694 m. suteikė jam barono titulą. Tais pačiais metais tebebūnant Švedijoje S. von Pufendorfą ištiko širdies smūgis. Netrukus po to jis mirė Berlyne. 

S. von Pufendorfas palaidotas Šv. Mikalojaus bažnyčioje, ten išlikęs įrašas jam atminti. Po jo mirties istoriografo pareigas Berlyne perėmė Karolis Ansilonas (Charles Ancillon). 

Šaltinis: Samuel von Pufendorf. - Wikipedia, the free encyclopedia.