Jonas Mackevičius

J. Mackevičius, dar studijuodamas Peterburgo dailės akademijoje, žavėjosi romantiška Arkhipo Kuinji tapyba: nesudėtingomis kompozicijomis, spalvos tonų darna, gamtos didybe, jos tolių begalybe, ankstyvo ryto nuotaika ir vaizduojamais Krymo bei Kaukazo kalnais. Dailininkas iš šio tapytojo išmoko daug dėmesio skirti etiudams – išraiškingai jų kompozicijai ir spalvų sąskambiui. J. Mackevičius priklausė A. Kuinji rusų dailininkų draugijai (1909), gyveno jos viloje Kryme ir dalyvavo draugijos rengiamose parodose. Iš ten siuntė paveikslus į pirmąsias lietuvių dailės parodas (nuo 1909 m.). 1910–1920 m. gyveno Italijoje, ilgiausiai jos pietuose – Kaprio saloje. Italijospeizažai buvo eksponuoti jo individualiose kūrybos parodose (1924 ir 1926 m.). Šie darbai nevienodo meninio lygio (tarp jų yra kūrinių, skirtų turistams). Geriausi iš jų atskleidžia impresionizmo apraiškas lietuvių tapyboje. J. Mackevičius susipažino su impresionizmu iš pirminių šaltinių: baigęs studijas 1901 m., jis gilino žinias Prancūzijoje bei kituose Europos miestuose ir domėjosi impresionistų kūryba.

Šaltinis: Meno albumas „Peizažo erdvė“ (I tomas)  Sud. N. Tumėnienė, D. Tarandaitė, J. Semenauskienė. Vilnius, LAWIN, 2010, P. 32.

Jonas Mackevičius (1872–1954) iš visų XX a. Lietuvos dailininkų bene artimiausias rusiškojo akademizmo ir peredvižnikų realizmo tradicijai. Maskvos ir Sankt Peterburgo dailės mokyklose įgytus meninius įgūdžius jį paskatino plėtoti Kaprio gamta ir kultūrinė aplinka – šioje Pietų Italijos saloje J. Mackevičius apsigyveno pabėgęs nuo Pirmojo pasaulinio karo 1914 m. ir išbuvo 15 metų – į Lietuvą išvyko 1929 m., priėmęs Kauno kolegų kvietimą dėstyti tenykštėje Meno mokykloje. Kapryje J. Mackevičius su nuoširdžia aistra paniro į medžiagiškumo studijas, tapė beveik išskirtinai peizažus ir natiurmortus, bet vietinės gamtos grožis ir dosnumas pranoko jo kūrybines galias, tad griežtų taisyklių suformuotas žvilgsnis krypo į Italijos magijai pasidavusių pirmtakų kūrinius. Manoma, kad dėl to J. Mackevičiaus paveikslams stinga originalumo, tačiau tarpukario Lietuvos dailę jie praturtina itališka šviesa ir spalvomis, jau nekalbant apie egzotikos dvelksmą ir neslepiamą hedonizmą, kurių rūsčiais valstybės kūrimo laikais niekam nebuvo per daug.

Šaltinis: Meno albumas „Pozuojantys daiktai“. Sud. G. Jankevičiūtė.  Vilnius, ELLEX VALIUNAS, 2017, P. 84.