Salomėja

Autorius: Arbitblatas Neemija, 1908 - 1999

Sukūrimo metai: 1929 m. 

Kūrimo technika: drobė, aliejus.

Matmenys: 100.00 x 79.50 cm.

Signatūra: VD: N. Arbitblat/ Paris 1929.

Naujų vėjų į Kauno meninį gyvenimą savo kūrybine ir organizacine veikla įnešė ir Meno mokykloje nestudijavęs ARBIT BLATAS (1908–1999). Dailininkas nepretendavo į valstybinę stipendiją, dailę Paryžiuje, Juliano ir Didžiosios lūšnos akademijose, studijavo savo lėšomis, taigi kūrybiniame ir profesiniame kelyje turėjo daugiau laisvės. Sekdamas paryžietišką madą, A. Blatas Kaune įsteigė pirmąją privačią dailės galeriją, taip priartindamas laikinosios sostinės kultūrinį gyvenimą prie vakarietiškų standartų. Joje 1932–1933 m. buvo rengiamos jaunųjų lietuvių ir kitataučių – daugiausia žydų, dailininkų parodos. Tiesa, dėl lėšų stygiaus galeriją teko uždaryti, o pats steigėjas išvyko į Paryžių. Kūriniai „Ellex Valiunas“ kolekcijoje iš dalies apibendrina A. Blato biografiją. Senos upės krantinės peizažas rodo stiprią Paryžiaus mokyklos įtaką, o Salomėjos portretas – saitus su žydiškąja kultūra, teatro pasauliu. A. Blato kūryboje gausu sceninio gyvenimo personažų, taigi tikėtina, kad Salomėją taip pat įkvėpė XX a. pirmojoje pusėje populiari Oskaro Vaildo to paties pavadinimo tragedija ir pagal ją sukurta R. Štrauso opera.

Šaltinis: "Kaunas-Vilnius 1918-1945”, Advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno kolekcija. Sudarytojos D. Barcytė, dr. I. Burbaitė. Vilnius, 2021. P. 180.

Salomėjos istorija (Mt 14, 6–12; Mk 6, 17–29) atskleidžia judaizmo ir krikščionybės santuokos reglamento skirtumus. Erodiada, mirus vyrui Pilypui, ištekėjo už jo brolio Erodo. Senajame Testamente leviratas nėra draudžiamas: „Kai broliai gyvena drauge ir vienas jų miršta, nepalikdamas sūnaus, mirusiojo žmona neištekės šalia šeimos už svetimo vyro. Jos vyro brolis sueis su ja, – jis paims ją sau žmona ir atliks jai svainio pareigą. O pirmagimis, kurį ji pagimdys, paveldės mirusiojo brolio vardą, kad jo vardas nebūtų ištrintas iš Izraelio“ (Įst 25, 5–6). Kai Jonas Krikštytojas papriekaištavo Erodui: „Nevalia tau gyventi su brolio žmona“ (Mk 6, 18), Erodiada labai supyko ir pasinaudojo savo dukros Salomėjos žavesiu. Per Erodo gimtadienį Salomėja sušoko įspūdingą šokį, o mainais, motinos sukurstyta, paprašė Jono Krikštytojo galvos. Salomėjos istorija dailėje išpopuliarėjo XV a., 1891 m. buvo publikuota Oskaro Vaildo drama, 1905 m. Ričardas Štrausas sukūrė muziką operai, o 1923 m. buvo pastatytas filmas. 1913 m. Salomėjos vaizdinys atgijo Sergejaus Diagilevo balete Paryžiuje. 1928 m. baletas Salome vėl buvo parodytas Paryžiuje, o 1929 m., mirus Diagilevui, Salomėja dar kartą įsiveržė į menininkų kūrinius. Tuo metu Paryžiuje gyvenantis Arbit Blatas nutapė savo Salomėją. Ji labiau primena aktorę scenoje nei Biblijos personažą. Greičiausia tai Charkove gimusi garsi šokėja Ida Rubinštein, atlikusi pagrindinius vaidmenis Diagilevo baletuose (Vilma Gradinskaitė).

Nuotraukoje: Arbit Blato laiškas E. Armoškai.

Publikuota: Tumėnienė, N. (2008). „Lietuvos dailės atodangos XVI-XXI amžiai: Edmundo Armoškos dailės kolekcijos paroda“ (p. 43). Vilnius: Lietuvos dailės muziejus; Litvakų dailė privačiose Lietuvos kolekcijose. Sud. Gradinskaitė, V. (2015). Vilnius: Lewben Art Foundation, Lietuvos išeivijos dailės fondas, VšĮ „Šiaurės Jeruzalė“, p. 46-47, atvartai; Kolekcija. Lietuvos kolekcininkų asociacijos žurnalas. 1997 m. Nr. 4, P. 30; "Kaunas-Vilnius 1918-1945”, Advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ meno kolekcija. Sudarytojos D. Barcytė, dr. I. Burbaitė. Vilnius, 2021. P. 181.