(Atr.) Išlaisvinta Andromeda

Autorius: Neveravičius Vladislovas, 1814 - 1888

Sukūrimo metai: XIX a. I p.

Kūrimo technika: drobė, aliejus.

Matmenys: 165.00 x 143.00 cm.

Paveikslas, vaizduojantis ant uolos klūpančią nuogą moterį – retos, įdomios ikonografijos. Moters maldai sudėtų rankų gestas, į dangų nukreiptas žvilgsnis rodo, kad vaizduojama besimeldžianti, ar dangaus jėgoms dėkojanti moteris, o šalia jos ant žemės padėti daiktai – sulaužytas antrankis ir durklas, - nusako, kad ji dėkoja už išlaisvinimą. Šie elementai leidžia kelti prielaidą, kad paveikslo siužetas remiasi mitologine Andromedos istorija. Graikų mitologijoje pasakojama, kad Andromeda buvo ypatingu grožiu garsėjusi Etiopijos kunigaikštytė, kurią jos tikras tėvas atidavė kaip auką jūrų pabaisai, kad permaldautų Poseidono ir nimfų Nereidžių pyktį. Mergina buvo prikalta prie uolos, tačiau čia ją pamatęs ir pamilęs Persėjas užmušė jūrų pabaisą. Sudaužius grandines ir antrankius Andromeda buvo išlaisvinta. Paveiksle Andromedos siužetas interpretuojamas originaliai. Gražioji mergina vaizduojama jau išlaisvinta ir tik pora minėtų atributų (antrankis, kuriuo buvo prirakinta ir Persėjo durklas) tampa nuoroda į jos istoriją. Netipiška yra merginos poza ir bendra paveikslo nuotaika – iki šiol neteko matyti, kad šis mitologinis personažas būtų traktuojamas be erotinės potekstės ir įkūnytų nusižeminusį dėkingumą. Iš esmės Andromedos siužetas šiame kūrinyje yra tik pretekstas alegorinei Išlaisvinimo, Išvadavimo alegorijai, galbūt turėjusiai netgi politinių aliuzijų. Išlaisvintos merginos žvilgsnis, nukreiptas į dangų iš kurio sklinda auksinė, figūrą užliejanti šviesa, priartina ją prie tradicinių šventųjų atvaizdų, išreiškia pasitikėjimą Dievo iunčiamu išgelbėjimu. Meninės kalbos ypatybės, kūrinio stilistika rodo, kad paveikslas nutapytas XIX a. I pusėje, jam būdingi akademizmo bruožai. Tam tikrais požymiais – tipažu, modelio lūpų ir akių tapyba, formų modeliavimo subtilia šviesokaita būdu, bendra tapybos maniera paveikslas primena garsiąją Vladislovo Neveravičius (Jono Tysevičiaus) drobę „Atgailaujanti šv. Marija Magdalietė“, tačiau galutinę atribuciją apsunkina faktas, kad „Atgailaujanti šv. Marija Magdalietė“ nėra visai savarankiškas Neveravičiaus kūrinys, o jo tapyta kopija. Vis dėlto, neatmestina tikimybė, kad kūrinys nutapytas V. Neveravičiaus, galbūt jo studijų Vienoje metu (Dr. Rūta Janonienė).