Kanutas Ruseckas (1800–1860) - tapytojas. Gimė 1800 m. vasario 22 d. Stebėkiuose (Radviliškio vls., dab. Panevėžio r.), mirė 1860 m. rugsėjo 2 d. Vilniuje, palaidotas Bernardinų kapinėse Vilniuje. Boleslovo Mykolo Rusecko tėvas. 1816–1821 m. studijavo Vilniaus universiitete (Fizikos ir matematikos, nuo 1818 m. – Literatūros ir laisvųjų menų fakultete). Priklausė Spindulingųjų, manoma, ir Filomatų (1820–1821) draugijai. 1821 m. mokėsi Paryžiaus dailės akademijoje. 1822 m. persikėlė į Romą, studijavo Prancūzų dailės akademijoje, B. Thorvaldseno dirbtuvėje. 1831 m. grįžo į Vilnių. 1834–1860 m. dirbo piešimo mokytoju Vilniaus bajorų institute. Kūrybinis palikimas gausus ir įvairus. Sukūrė daug peizažų; skiriama itališkojo ir Vilniaus periodo peizažai. Itališkuoju laikotarpiu tapė architektūros paminklus („Koliziejus iš vidaus“, „Krūmais apaugę Koliziejaus griuvėsiai“, abu 1826), miestų, dažniausiai Romos („Roma. Skersgatvis“ 1826), gamtos vaizdus („melsvas Apeninų kalnų kraštovaizdis“, „Italijos kraštovaizdis su upe“, abu 1826, „Vezuvijus“ 1827). Būdinga tvirta, energinga tapysena, sodrus koloritas, temperamentingumas, stilistika artima romantizmo dailei. Vilniaus laikotarpiu daugiausia tapė Vilniaus vaizdus („Šv. Petro ir Povilo bažnyčia“, „Vilniaus panorama nuo Rasų“, abu 1850), taip pat gamtą („Rudens peizažas su tvora“ 1855). Peizažai kuklesnio kolorito, santūresni, lyriški, vaizduojami motyvai ikonografiškai tikslūs. Sukūrė daug skirtingos manieros portretų. Kiekvienam modeliui parinkdavo kompoziciją, apšvietimą, tapymo manierą – vieni portretai eskiziški („Besijuokiantis italas“, „Autoportretas“, abu 1823), kiti – klasicistiškai išbaigti, reprezentatyvūs („Žmonos portretas“ ~1828, „Ieva Krajevskytė-Ivickienė“ 1850). Ryškūs K. Rusecko buitinio žanro paveikslai, pradėti tapyti Romoje („Italų valstietis parduoda pieno gaminius“ 1831); Vilniuje didžiulio pasisekimo sulaukė buitinių paveikslų ciklas, kuriame vaizdavo lietuvių valstiečius („Pjovėja“ 1844, „Lietuvaitė su verbomis“ 1847). K. Ruseckas bene vienintelis to laikotarpio lietuvių dailėje ėmėsi animalistinio žanro („Meškiukai urve“ 1843, „Stumbro medžioklė“ 1851), sukūrė ir religinių paveikslų („Lietuvos ir Lenkijos šventieji“ 1854). Restauravo molbertinę ir sienų tapybą (Šv. Teresės bažnyčios freskas, Aušros Vartų Švč. Dievo Motinos paveikslą, 1833, M. Palloni freskas Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčioje, 1837). K. Rusecko mokiniai: B. M. Ruseckas, Alfredas ir Matas Römeriai, T. Goreckis, A. Žametas, J. Zenkevičius.
Šaltinis: Lietuvos integrali muziejų informacinė sistema.