Johanas Salomas Semleris (Johann Salomo Semler, 1725 m. gruodžio 18 d. - 1791 m. kovo 14 d.) - vokiečių bažnyčios istorikas, Biblijos aiškintojas, bažnytinių dokumentų ir dogmų istorijos kritikas, kartais vadinamas „vokiečių racionalizmo tėvu“.
Gimė Zafelde, Saksonijos regione, neturtingo dvasininko šeimoje. Augo aplinkoje, kur buvo vertinamas pietizmas. Tai jam padarė stiprią įtaką, tačiau pietistu jis netapo. Sulaukęs septyniolikos įstojo į Halės universitetą ir tapo tradicinių pažiūrų racionalisto profesoriaus Zigmundo Jakobo Baumgarteno (Siegmund Jakob Baumgarten) mokiniu, vėliau - jo padėjėju ir galų gale jo literatūrinio palikimo tvarkytoju. Rašė eilėraščius lotynų kalba. 1749 m. pradėjo eiti valstybinio Koburgo laikraščio redaktoriaus pareigas, gavo profesoriaus titulą. 1751 m. buvo pakviestas Altdorfą dirbti filologijos ir istorijos profesoriumi, o 1752 m. tapo Halės universiteto teologijos profesoriumi.
1757 m. mirus S. Baumgartenui J. Semleris ėmėsi vadovauti teologijos fakultetui. Jo raštai ir paskaitos kartais sulaukdavo didžiulio pasipriešinimo, tačiau tik garsino profesoriaus vardą. Jo populiarumas nemažėjo iki 1779 m. – tais metais jis parašė poleminį veikalą „Beantwortung der Fragmente eines Ungenannten“, kuriame prieštaravo Hermano Samuelio Reimaruso (Hermann Samuel Reimarus) argumentams, išdėstytiems „Wolfenbüttel Fragmente“ ir Karlo Frydricho Bahrdto (Karl Friedrich Bahrdt) tikėjimo išpažinimui. Kai kurie ekstremalaus racionalizmo atstovai tokį J. Semlerio žingsnį palaikė pareiškimu, jog šis atsisako savo racionalistinių pažiūrų.
Net iki tol jam buvusi palanki Prūsijos vyriausybė išreiškė nepasitenkinimą naujomis jo pažiūromis, nors iš tiesų jos neprieštaravo ankstesnei jo pozicijai. Tačiau nors prieštaraudamas H. Reimarusui ir K. Bahrdtui J. Semleris liko ištikimas savo nuomonei, jo populiarumas smarkiai sumažėjo. Senatvėje J. Semleris pajuto privaląs pabrėžti konservatyvumo ir atgailos vertę vykdant rimtus istorinius tyrimus. Kaip silpstančios įtakos ir neištikimybės savo principams pavyzdį galima paminėti atvejį, kai J. Semleris ėmė ginti Prūsijos pastoriaus bažnytiniams reikalams Johano Kristupo von Volnerio (Johann Christoph von Wöllner) 1788 m. liepos 9 d. išleistą liūdnai pagarsėjusį įsaką jėga įtvirtinti liuteronų pažiūras. Išvargintas ir nusivylęs J. Semleris mirė Halėje, Magdeburge.
J. Semleris, kartais vadinamas „vokiečių racionalizmo tėvu“, teologijos ir žmogiško mąstymo istorijoje atliko svarbų biblinių ir bažnytinių dokumentų bei dogmų istorijos kritiko vaidmenį. Jis nebuvo filosofas ar teologas, tačiau su iki tol neregėtu užsispyrimu ir energija tvirtino, kad tinkamai išaiškinus bei pritaikius tam tikras skirtis, jos tampa labai svarbios: pavyzdžiui, skirtis tarp religijos ir teologijos, privačių asmeninių įsitikinimų ir viešai skelbiamų istorinių pažiūrų, laikinų vietinių ir nekintamų religijos istorijos elementų. Labiausiai jis pagarsėjo kaip kritikas. Jis buvo pirmasis mąstytojas, nesutikęs, kad Senasis ir Naujasis testamentas yra lygiaverčiai, kad visos Biblijos dalys yra turi tokią pačią galią, kad tradicinis Šventojo Rašto kanonas išreiškia dievišką valdžią, kad Senasis ir Naujasis testamentas įkvėpti Dievo ir negali būti klaidingi, be to, prieštaravo minčiai, kad apsireiškimas tapatus Šventajam Raštui.
Nors britų deistas Tomas Morganas (Thomas Morgan) taip pat ėjo šia linkme, J. Semleris buvo pirmasis mąstytojas, atkreipęs dėmesį ir kritiškai pasinaudojęs ankstyvojoje bažnyčioje egzistavusiu priešiškumu tarp judaistų ir antijudaistų. Jis aktyviai dalyvavo aiškinantis tikrąsias Evangelijų, Apaštalų laiškų, Apaštalų darbų ir Apreiškimo Jonui ištakas. Atgaivino anksčiau kilusias dvejones, jog apaštalas Paulius nebuvo laiško Hebrajams autorius, suabejojo, ar pirmąjį laišką parašė apaštalas Petras bei teigė, jog antrasis laiškas parašytas II a. Norėjo iš bažnyčios kanono pašalinti Apreiškimą Jonui. Rašydamas kritinius tekstus J. Semleris laikėsi Ričardo Simono (Richard Simon) ir Johano Albrechto Bengelio (Johann Albrecht Bengel) pradėto principo rankraščius skirstyti į šeimas. J. Semleris pramynė naujus kelius daugelyje bažnyčios istorijos periodų ir tyrimo krypčių. Frydrichas Tholukas (Friedrich Tholuck) teigė, jog J. Semleris buvo „doktrinų istorijos tėvas“, o Ferdinandas Kristijanas Bauras (Ferdinand Christian Baur) pareiškė, jog jis pirmasis „į istoriją žvelgė tikrai kritišku požiūriu“.
Tačiau daugelis pripažįsta jog J. Semleris daugelyje sričių tebuvo pradininkas.
Jo sumanyta bažnyčios koncepcija buvo lyginama su Frydricho Šlejermacherio koncepcija.
Pasak F. Tholuko, J. Semleris yra parašęs 171 veikalą. Tik du iš jų sulaukė antro leidimo.
Svarbiausieji jo veikalai:
· „Commentatio de demoniacis“ (Halė, 1760 m, 4 leidimas 1779 m.)
· „Umständliche Untersuchung der damonischen Leute“ (1762 m.)
· „Versuch einer biblischen Damonologie“ (1776 m.)
· „Selecta capita historiae ecclesiasticae“ (3 tomai, Halė, 1767–1769 m.)
· „Abhandlung von freier Untersuchung des Kanon“ (Halė, 1771–1775 m.)
· „Apparatus ad liberalem N. T. interpretationem“ (1767 m., ad V. T., 1773 m.)
· „Institutio ad doctrinam Christ. liberaliter discendam“ (Halė, 1774 m.),
· „Über historssche, gesellschaftliche, und moralische Religion der Christen“ (1786 m.)
· „Semler's Lebensbeschreibung, von ihm selbst abgefasst“ (Halė, 1781–1782 m.) autobiografija
Šaltinis: Johann Salomo Semler. - Wikipedia, the free encyclopedia.