Skulptorius, medalininkas ir grafikas Petras Rimša (1881–1961) laikomas vienu lietuvių dailės klasikų, kurio gausiai ornamentuotose skulptūrėlėse amžininkai ieškojo lietuvių liaudies meno tradicijų raiškos. Iš tiesų šie darbai pirmiausia sietini su vokiečių benediktinų Beurono mokyklos įtaka. Pagrindus šiai mokyklai apie 1868 m., remdamasis Egipto dailės estetika ir matematikos principais, padėjo architektas ir skulptorius Peteris Lenzas, siekęs įveikti XIX a. dailei būdingą natūralizmą ir jausmingumą. 1898 m. jau tapęs benediktinų ordino nariu jis vienuolišku Deziderijaus vardu paskelbė veikalą „Apie Beurono mokyklos estetiką“ (Zur Ästhetik der Beuroner Schule), kuriame teigė, kad meno kūriniai turi būti anonimiški, remtis vieningais estetiniais principais, užtikrinančiais architektūros ir dailės stilistinę vienovę, bei skatinti maldingumą. Beurono mokyklos atsiradimas bei jos atstovų kūryba siejami su art nouveau plitimu. Petras Rimša pamėgo Beurono mokyklos dirbiniams būdingą statiką, simetriją, ornamentiškumą. Neatsitiktinai jo darbus pastebėjo bei palankiai įvertino Beurono idėjoms simpatizavęs bažnytinės dailės istorikas benediktinas Eugéne’as Roulinas. Savo knygoje apie naują bažnytinį meną jis aptarė ir vieną iš XX a. trečiame dešimtmetyje sukurtų Rimšos plokščiųjų statulėlių, giminingą kompozicijai „Diena ir naktis“ (E. Roulin, Nos églises, Paris, 1938, p. 735–737), interpretuodamas ją kaip Švč. M. Marijos modernų atvaizdą. Muziejų rinkiniuose ir privačiose kolekcijose išliko keletas visafigūrių ir biustinių šio atvaizdo variantų, žinomų įvairiais pavadinimais.
Šaltinis: Meno albumas "Ne vien grožis. Moters atvaizdas LAWIN kolekcijoje". Sud. G. Jankevičiūtė. Vilnius: LAWIN, 2012, P. 62.