Henrikas Aloyzas Dmachauskas

Henrikas Aloyzas DMACHAUSKAS (Henryk Aloizy DMOCHOWSKI, slapyvardis Henry D. SAUNDERS), gimė 1810 m.  Breslaujos apskrityje Vilniaus gub., žuvo 1863 m. 05 14 Juzefove prie Porečės, Dysnos aps. Skulptorius. Buvusio Lietuvos Edukacinės komisijos raštininko Mykolo ir Onos Dmachauskų sūnus. Tėvo brolis Kazimieras buvo Mogiliavo arkivyskupas metropolitas. VU baigė teisės mokslus, 1828 06 21 jam suteiktas teisės kandidato laipsnis. Taip pat VU mokėsi tapybos ir skulptūros (1826–27). 1831 dalyvavo sukilime, buvo Trakų apskrityje Juozapo Zalivskio būryje. Sukilimui pralaimint, per Vengriją ir Vokietiją pasitraukė į Prancūziją, nuo 1832 01 06 gyveno Paryžiuje, vėliau Ture (Tours), priklausė masonų ložei „Trinosophes“ bei Lietuvos ir rusų žemių draugijai. 1833 Saunderso pavarde kartu su J. Zalivskiu išvyko į Austrijos valdomą Galiciją, iš ten nusigavo į Lenkijos karalystę ir mėgino sukurstyti sukilimą, jam nepavykus, grįžo į Galiciją, pasisakė už valstiečių aprūpinimą žeme. 1834 austrų valdžios suimtas ir 1837 nuteistas 5 metus kalėti. 1841 04 13 paleistas išvyko į Prancūziją, gyveno Mattroy, Ture ir Paryžiuje, kur École des Beaux-Arts bei François Rude’o ir Davido d‘Angers’o dirbtuvėse studijavo skulptūrą. 1846–47 Rude’ui padėjo kurti Napoleono I sarkofagą. Turėjo savo studiją Rue d’Enfer. Prasidėjus 1848 revoliucijai išvyko į Lvovą. 1851 pabaigoje apsistojo Londone, dirbo nežinomo skulptoriaus pameistriu. Nuo 1852 rudens gyveno Filadelfijoje, JAV, 1856 ten įkūrė skulptūros mokyklą, 1858 turėjo dirbtuvę adresu 811, Locust Street. Rašė politinius straipsnius, palaikė ryšius su tėvynainiais. 1861 gegužę grįžo į Vilnių. 1863 vėl dalyvavo sukilime. Lepelio apskrityje suorganizavo sukilėlių būrį, buvo Dysnos apskrities karinis komisaras. Žuvo gimtajame dvare, kariuomenei netikėtai užpuolus ten apsistojusį jo būrį. 

Kūrė terakotines, marmurines ir bronzines skulptūras. Kūrybai būdinga išraiškinga romantinė forma, kai kurie kūriniai sukurti klasicizmo stilistika.  Sukūrė paminklų (1831 sukilimo vadui Valerijonui Petkevičiui Paryžiuje, 1848; Kazimierzui Pułaskiui Vašingtone), skulptūrinę grupę „Garibaldis su kariais“, portretinių biustų (Tado Kosciuškos West-Pointo karo akademijai, 1853; Georgo Washingtono, Thomaso Jeffersono, Benjamino Franklino Kapitolijaus rūmams Vašingtone), šventųjų statulų (šv. Vladislovo Vilniaus katedros Vainų koplyčiai, 1863), antkapinių paminklų (žmonos ir dviejų vaikų Laurel Hill kapinėse Filadelfijoje, 1858, marmuras). 1862 sukūrė signuotą Barboros Radvilaitės paminklo Vilniaus katedrai projektą ir du gipsinius modelius (buvo Vilniaus Senienų muziejuje, 1865 caro valdžios išimti iš fondų ir 1868 išvežti į Rumiancevo muziejų Maskvoje), suprojektavo antkapinį Vladislovo Syrokomlės paminklą (Rasų kapinėse). 1863 sausį viešėdamas Jašiūnų dvare sukūrė istoriko Mykolo Balinskio biustą. Be apvaliosios skulptūros, kūrė bareljefus (Juozapo Zalivskio su Kufsteino kalinių scenomis, 1849), medalius ir medalionus (Tado Kosciuškos apoteozė, 1840; Mykolo Dmachausko, 1846; Galicijos žudynėms atminti su Jakubo Szeli ir Klemenso Metternicho portretais, 1846; Mykolo Balinskio, 1861; ir kt.). 

Kūrinius eksponavo Paryžiaus Salone (1848), Pensilvanijos dailės akademijos parodose Filadelfijoje (1853, 1856, 1857), JAV Kongreso bibliotekoje. Jo kūrinių yra LDM, LNM, Varšuvos NM, Poznanės NM, Lenkijos MA Kurniko bibliotekoje, Lvovo dailės galerijoje.

Labai gražų Stanislovo Šumskio dukters Marijos biustą yra sukūręs Kazimieras Jelskis. Šumskio žmona buvo Marija Mirskytė, Aleksandro I rūmų freilina, bet mirė gimdydama. Abi Marijos buvo tapytojos-mėgėjos. Marija Šumskytė taip pat mirė nesulaukusi nė 30-ies. Stanislovas Šumskis tolesnį savo gyvenimą pašventė nacionalinio išsivadavimo kovai.