Tapytojas ir pedagogas. Gimė 1886 m. rugpjūčio 5 d. netoli Lydos (dab. Baltarusija), mirė 1957 m. vasario 4 d. Torūnėje. Prieš 1908 m. mokėsi Vilniaus piešimo mokykloje. 1909–1910 m. studijuodamas teisę Peterburgo universitete, lankė užsiėmimus ir tenykštėje dailės akademijoje. Metęs studijas, grįžo į Vilnių, dirbo piešimo mokytoju aplinkiniuose dvaruose, 1921–1928 m. dėstė piešimą Vilniaus gimnazijose. 1920– 1934 m. su pertraukomis tęsė dailės mokslus St. Batoro universitete, 1931 m. tapo asistentu jo Peizažo tapybos studijoje, 1936 m. – prof. Ferdinando Ruščico padėjėju, 1937 m. – profesoriumi. Tapė peizažus, kurių stilistika evoliucionavo nuo secesinių formų iki formizmo. Buvo vienas žymiausių tarpukario Vilniaus romantinės pakraipos dailininkų – kūrė dramatiškos nuotaikos stilizuotas kompozicijas su architektūros paminklais, audringais debesimis, dinamiška augmenija, galingų medžių motyvais. 1945 m. išvyko gyventi į Lenkiją, buvo vienas Dailės fakulteto Torūnės Mikalojaus Koperniko universitete steigėjų. 1946 m. tapo jo dekanu, 1953 m. – menotyros mokslų daktaru. 1955 m. apdovanotas Lenkijos atgimimo ordino kavalieriaus kryžiumi. Lenkijoje kūrė monochromines peizažines studijas, ofortus su Torūnės apylinkių motyvais. Surengė personalinių parodų Vilniuje ir Lenkijoje.
Šaltinis: Académie de Vilna. VILNIAUS PIEŠIMO MOKYKLA 1866–1915. Parodos katalogas. Sud. dr. J. Širkaitė, Vilnius 2017, P. 188.
B. Jamontas buvo kilęs nuo Lydos. Dailę studijavo Vilniuje, Peterburge, Krokuvoje, studijų tikslais lankėsi Paryžiuje, Briuselyje, Romoje ir Florencijoje. Nuo 1931 m. dailininkas dėstė Vilniaus universiteto Dailės fakultete. B. Jamontas tapė tik peizažus. Daugiausia tempera arba guašu ant kartono, retkarčiais – aliejiniais dažais. Be teptuko, naudojo mentelę arba rėžiklį. Nuo 1931 m. tapytojas buvo F. Ruščico asistentas Vilniaus universiteto Peizažinės tapybos studijoje.
Šaltinis: Meno albumas „Peizažo erdvė“ (I tomas). Sud. N. Tumėnienė. Vilnius, LAWIN, 2010, P. 108.