Dionisas ir Ariadnė

Autorius: Leščinskis Vladislovas, 1852 - 1916

Sukūrimo metai: 1884 m.

Kūrimo technika: drobė, aliejus.

Matmenys: 120.00 x 90.00 cm.

Signatūra: AD: W. Leszczyński / 1884 r.

Iš Podolės kilęs ir Varšuvoje dailės mokęsis dailininkas V. Leščinskis XX a. pradžioje gyveno ir kūrė Vilniuje (čia ir mirė), aktyviai dalyvavo miesto visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime. Tai buvo labai produktyvus dailininkas, daugiausia mums žinomas iš savo vėlyvosios kūrybos – patriotinių istorinių kompozicijų, buitinių tapybos darbų, portretų ir peizažų, piešinių, iliustracijų. Mitologinė kompozicija „Dionisas ir Ariadnė“ sukurta ankstyvuoju dailininko kūrybos periodu, tikriausiai jam gyvenant Kaukaze ar Kryme. Šio laikotarpio dailininko kūrinių Lietuvos rinkiniuose iki šiol nebuvo. Paveikslo tema – viena iš populiariausių Europos dailėje nuo seniausių laikų. Ji remiasi mitologiniu pasakojimu apie graikų dievą Dionisą (romėnų vadintą Bachu), laikomą augalijos, ypač vynuogynų ir vyndarystės, taip pat įkvėpimo ir religinės ekstazės globėju, įkūnijančiu kūrybines gamtos jėgas. Vienas iš svarbiausių jo istorijos epizodų – pasakojimas apie susitikimą su Tesėjo palikta Ariadne, tapusia jo žmona. XVII – XVIII a. dailininkai dažnai vaizdavo Dionisą ir Ariadnę miško apsuptyje, apsikabinusius, ragaujančius vyną ir pan. Šią mitologinę sceną galima laikyti ir bendresne žmogaus ir gamtos vienovės alegorija, nostalgijos apie nesuvaržytą gyvenimą harmonijoje su gamta išraišką. V. Leščinskio paveiksle Dionisas ir Ariadnė vaizduojami kaip ir daugumoje šio siužeto paveikslų – nuogi, dailūs jaunuoliai gamtos apsuptyje, jų kūnus lengvai dengia draperijos, galvas puošia gėlių vainikai (tik paprastai Dioniso galvą puošia gebenių ar vynuogių vainikas – čia – rožių). Personažus identifikuoti padeda vynuogienojais ir vynuogių kekėmis apsivijusios sūpynių virvės, nuoroda į graikų mitologiją tampa ir meandro ornamentu puoštas ant sūpynių užmesto audinio kraštas. Beje, sūpynes galima laikyti originaliu V. Leščinskio kompozicijos elementu. Galbūt dailininkas jas pasirinko todėl, kad sūpynės buvo svarbi antikinių dioninisijų šventės dalis (jose supdavosi merginos), o gal todėl, kad ir XIX a. iš giliausios senovės ateinanti sūpynių simbolinė reikšmė buvo siejama su atsinaujinimu, žemės gyvybinių jėgų atgimimu (šios tradicijos atgarsių galima įžvelgti ir daugelyje krikščioniškų šalių išlikusiame paprotyje kabinti sūpynes per Velykas ar Atvelykį). Paveikslas įdomus kaip ankstyvosios dailininko kūrybos liudininkas ir kaip sentimentalumo nestokojančios saloninio meno krypties pavyzdys. Jis atspindi ilgą epochą Europos mene, kai graikų ir romėnų mitologijos siužetai buvo ypač mėgstami tapyboje, nes per juos siekta priartinti tapybą prie poezijos, o kartu pademonstruoti dailininko išprusimą ir antikinės literatūros žinojimą. XIX a. II p. antika jau buvo tapusi ne tiek meninės kalbos pavyzdžiu ir estetiniu idealu, kiek subjektyviu įkvėpimo šaltiniu, teikiančiu temų, siužetų ir idėjų neretai subjektyvioms interpretacijoms. (aut. dr. Rūta Janonienė).