Motiejus Kazimieras Valančius

Motiejus Kazimieras Valančius (1801 m. vasario 16 d. – 1875 m. gegužės 17 d.) (datos nurodytos pagal senąjį, Julijaus kalendorių) – Žemaičių vyskupas (1849–1875 m.), švietėjas, rašytojas, lietuvių literatūros prozos pradininkas, blaivybės sąjūdžio organizatorius.

M. Valančius padėjo pagrindus aukštesnio meninio lygio lietuvių realistinei prozai, kuri paskutiniajame XIX a. dešimtmetyje užėmė pirmaujančią vietą lietuvių literatūroje.

Gimė gausioje turtingo valstiečio šeimoje, kurioje buvo ketvirtas vaikas. Pakrikštytas buvo Kalnalio Šv. Lauryno bažnyčioje Motiejaus Kazimiero vardu. Tėvas Mykolas papildomai vertėsi kalvio amatu, buvo įtakingas bendruomenės narys.

1816–1821 m. mokėsi Žemaičių Kalvarijos domininkonų šešiaklasėje gimnazijoje. 1822 m. įstojo į Varnių kunigų seminariją, o po dvejų metų kaip gabus klierikas pasiųstas tęsti studijas Vyriausioje Vilniaus kunigų seminarijoje, kurią baigė 1828 m. teologijos kandidato laipsniu. 1828 m. rugsėjo 1 d. Vilniaus katedroje įšventintas kunigu. Tų pačių metų gegužės 27 d. universiteto Šv. Jono bažnyčioje laikė iškilmingas pirmąsias savo Šv. Mišias.

Kunigišką veiklą pradėjo dirbdamas Mozyriaus (dab. Baltarusija, Gomelio sritis) mokyklos kapelionu. 1834–1840 m. Kražių gimnazijos mokytojas, kapelionas, bibliotekininkas, parašė Kražių mokyklos istoriją (rankraštis neišliko). 1840–1842 m. Vilniaus dvasinės akademijos profesorius, dėstė pastoracinę teologiją ir biblinę archeologiją. Akademiją perkėlus į Peterburgą, ten išvyko ir M. Valančius. Susilpnėjus sveikatai, 1845 m. grįžo į Žemaitiją. 1845–1850 m. Žemaičių kunigų seminarijos rektorius. Tapęs rektoriumi ėmėsi veiklos, vykdė blaivybės akciją: stengėsi atitraukti valstiečius nuo girtavimo, rūpinosi vaikų ir suaugusių švietimu, organizavo lietuviškų knygų prekybą, lietuviškų raštų spausdinimą Rytų Prūsijoje ir slaptą jų gabenimą į Lietuvą, steigė lietuviškas mokyklas, bibliotekas. Jį palaikė ir kiti dvasininkai. 1850 m. įšventintas Žemaičių vyskupu. 1863 m. sukilimo idėjai nepritarė, bet slapčiomis stengėsi sukilėlius remti. Per 25 vyskupavimo metus į kunigus įšventino 550 klierikų, Žemaitijoje pastatyta 30 mūrinių ir 20 medinių bažnyčių, kitos padidintos ir išpuoštos. [1]

Iki 1854 m. gyveno vyskupijos centre Varniuose. Nepasitikėdama vyskupu ir norėdama kontroliuoti jo veiklą, valdžia 1864 m. vyskupijos centrą perkelė į Kauną. Čia reziduojantį vyskupą nuolat sekė policija, baudė gubernatoriaus administracija.

Netekęs galimybės tiesiogiai bendrauti su tikinčiaisiais, ėmėsi plunksnos – prasidėjo intensyviausias literatūrinės veiklos tarpsnis. Gyvendamas Kaune spaudos draudimo laikais parašė ir Prūsijoje išspausdino labiausiai mėgiamas ir skaitomas „Vaikų knygelę“, „Paaugusių žmonių knygelę“, „Pasakojimus Antano tretininko“, „Palangos Juzę“. Iš viso parašė apie 70 įvairaus didaktinio pobūdžio pasakojimų, apsakymų. Jie visi parašyti žemaičių kalba, kuria liaudis ir jis pats mėgo kalbėti. Mirė 1875 m. gegužės 17 d. Kaune, palaidotas Arkikatedros bazilikos kriptoje.