Šv. Barbora
Šv. Barbora

Šv. Barbora

Autorius: N / A

Sukūrimo metai: XIX a. pab.

Kūrimo technika: medis, drožyba, polichromija.

Matmenys: aukštis - 46 cm.

Šv. Barbora – kankinė, gyvenusi I amžiuje Mažojoje Azijoje. Buvusi turtuolio Dioskuro duktė. Norėdamas apsaugoti gražuolę dukterį nuo gerbėjų tėvas pastatęs jai namą kaip bokštą. Ten Barbora studijavusi Origeno veikalus ir susipažinusi su jo doktrina apie Švenčiausiąją Trejybę; tėvui išvykus slapta apsikrikštijusi ir davusi skaistybės įžadus. Krikščioniško tikėjimo ženklan paprašiusi ant sienos išrašyti kryžių ir Švenčiausiosios Trejybės garbei iškirsti bokšte trečią langą. Užsirūstinęs pagonis tėvas norėjęs dukrą nukirsti savo kardu, tačiau stebuklingai prasivėrusi bokšto siena, Barbora pabėgusi ir pasislėpusi kalnuose. Piemuo ją išdavęs, o tėvas įdavęs romėnų valdžiai. Teisėjas paskyręs merginą ypač žeminančią bausmę – eiti per kaimą nuogai. Bausmės dieną iš dangaus atsiųstas tirštas rūkas apgaubęs jos kūną ir išgelbėjęs nuo pajuokos. Barbora žiauriai kankinta, o žaizdos stebuklingai užgydavusios. Kai tėvas ją nukirsdinęs, jį nutrenkęs žaibas.

Barbora vaizduojama stovinti (prie bokšto), dešinėje rankoje laikanti taurę su ostija, o kairėje – kalaviją arba palmės šakelę, simbolizuojančius jos nukirsdinimo įrankį arba kankinystę. Ji karūnuota, vilkinti puošniu ilgu rūbu, tunika. Tapyboje vaizduojama ir su kilmingiesiems būdingu šermuonėlių kailiu pamuštu apsiaustu, bet basa.

... apšoko apmaudas sūdžiai: įtūžęs liepė ją nuogą pririšti, su geležies aštriais dantimis šonus draskyti, ronas su karštomis blėkomis svilinti ir su kūjeliais per galvą mušti. Visa tai šventa dėl Kristaus kentėdama pakėlė akis į dangų ir šaukės prie Viešpaties, idant jos neapleistų. Julijonė, prie jos stovėdama, kaip įmanė taip šventą stiprino ir globė. Išvydęs tai, Marcijonas abiedviejų krūtis atpjaudindino ir nuogas po ūlyčias miesto vadžiodino. Kentėdami tą gėdą, džiaugės dėl to, jogei didesnį sau uždirbs užmokesnį danguje. Ant galo sūdžia liepė abidvi nukirsti. Ėjo džiaugdamos viltyj, jogei spėriai išvys Išganytoją savo.

Nedoras Dioskoras buvo budeliu vaiko savo, nes pats šv. Barboros galvą nukirto. [Motiejus Valančius, „Žyvatai šventųjų“, Raštai 2, 2006, p. 49–51]

Šaltinis: "Jauniaus Gumbio Lietuvos dailės kolekcija". Muziejus ir kolekcininkas - 6. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2016, P. 256.

Parodos: Dr. Jauniaus Gumbio Lietuvos dailės kolekcijos kūrinių paroda „Surinkta ir išsaugota“, 2016 m. rugsėjis-sausis, Lietuvos nacionalinis muziejus, Vilnius.

Publikuota: "Jauniaus Gumbio Lietuvos dailės kolekcija". Muziejus ir kolekcininkas - 6. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2016, P. 259.