Atgailaujanti šv. Marija Magdalietė

Autorius: Neveravičius Vladislovas, 1814 - 1888

Sukūrimo metai: 1842 m. 

Kūrimo technika: drobė, aliejus.

Matmenys:  117 x 90,5 cm.

Signuotas ir datuotas apačioje, ant uolos: J. Tysiewicz / 1842.

„Neveravičiaus drobę "Šv. Marija Magdalietė" dailininkas nutapė 1842 m. Vienoje pagal Romoje gyvenusio belgų tapytojo Jano Baptisto Maeso paveikslą "Atgailaujanti šv. Marija Magdalietė". Šis faktas nesumenkina kūrinio vertės. Neveravičiaus drobė nėra tiksli pirmavaizdžio kopija. Greičiau, tai talentinga interpretacija, jauno dailininko iššūkis vyresniam kolegai. XIX a. viduryje Neveravičiaus "Šv. Marija Magdalietė" buvo bene geriausiai užsienyje žinomas "lenkiško teptuko" kūrinys. Jį išpopuliarino paveikslą įsigijęs lenkų karininkas, rašytojas ir muzikas Feliksas Boznanskis, „Šv. Mariją Magdalietę“ vežiojęs po įvairias Europos šalis, eksponavęs Vienoje, Berlyne, Drezdene, Leipcige, Lvove, Varšuvoje, Maskvoje, Peterburge ir kt. Visur paveikslas sulaukdavo palankų atsiliepimų ir minios žiūrovų. Parodos pasisekimą lėmė ne tik kūrinio meninės savybės, bet ir teatriniais efektais papildytas eksponavimas. 1843 m. Varšuvos parodos recenzentas mini, kad Neveravičiaus drobė „buvo eksponuojama pritemdytame kambaryje, apšviesta dirbtiniu apšvietimu. Paveikslo rėmus dengė juodas aksomas, o dirbtinė pertvara neleido žiūrovams prie paveikslo prieiti arti, bet buvo galima stebėti tapybos atspindį netoliese pakabintuose veidrodžiuose. Kambario grindys buvo išklotos minkštais kilimais, kad žingsniai netrikdytų tylos, be to, buvo leidžiama užeiti tik po kelis žmones‘‘. Paskatintas pasisekimo, Neveravičius nutapė keletą paveikslo replikų. 1842 m. sukurtas pirminis paveikslo variantas saugomas privačioje kolekcijoje Lietuvoje.“ (Dalia Tarandaitė).

Dailininko Vladislovo Neveravičiaus (nuo 1840 m. pasirašinėjusio Jono Tisevičiaus slapyvardžiu) paveikslas „Atgailaujanti šv. Marija Magdalietė“ yra neabejotinai garsiausias jo kūrinys, sulaukęs milžiniškos publikos reakcijos, kai tik buvo sukurtas.Šv. Marija Magdalietė jame vaizduojama kaip atgailaujanti atsiskyrėlė oloje, atsirėmusi į uolą, sudėjusi maldai rankas prieš iš pagaliukų surištą kryžių ir kaukuolę. Pusiau apnuogintą kūną apšviečia nuo nedidelės aliejinės lempelės sklindanti šilta šviesa ir iš viršutinio kairiojo paveikslo kampo, kur pavaizduota ertmė uoloje, sklindantys šalti mėnulio spinduliai. Ant uolos padėta disciplina – plakimosi įrankis. Nesuklystume pasakę, kad joks kitas Vilniaus meno mokyklos auklėtinio (ir apskritai XIX a. Lietuvos dailininko) kūrinys nesulaukė tiek dėmesio savo laikų spaudoje ir nebuvo taip dažnai eksponuojamas parodose. Pats dailininkas sukūrė kelias garsiojo paveikslo aliejines ir akvarelines versijas, buvo spaudžiamos jo litografinės kopijos. XIX a. pab. autoriai itin vertino Neveravičiaus-Tisevičiaus „Magdaleną“ būtent dėl to, kad ji laikytina pirmuoju „lenkiško teptuko“ kūriniu, kurio paroda buvo vežiojama po įvairias Europos šalis ir sulaukė užsienio meno žinovų dėmesio. Dailininką išgarsinusio paveikslo „Atgailaujanti šv. Marija Magdalietė“ istorija gana sudėtinga ir nėra iki galo ištyrinėta. Vienų autorių paveikslas laikomas originaliu Neveravičiaus kūriniu, kiti jį vadina kopija. XIX a. spaudoje minima, kad Neveravičius savo „Magdalietę“ nutapė pagal dailininko Maeso kūrinį. 1842 m. lapkričio 5 d. Lvovo laikraščio priede „Rozmaitości“ korespondentas Pranciškus Ksaveras Abancourt’as pranešė, kad šio „romiečio“ dailininko Maeso sukurtas „Šv. Magdalietės“ paveikslas 1842 m. buvo eksponuojamas Vienos „Volksgarten“ rūmuose, Dailės draugijos salėje ir sutraukė minias žiūrovų. Taip pat pasidžiaugta, kad to „neprilygstamai poetiško“ kūrinio kopija, nutapyta Tisevičiaus ir „piešiniu, atlikimu ir spalvų žaisme“ visiškai prilygstanti originalui, jau buvo eksponuojama Vienoje, muzikos prekių parduotuvėje, vėliau dailininko bute, o netrukus bus parodyta Lvove. Pavyko nustatyti, kad paveikslas, tapęs Neveravičiaus kūrinio prototipu, priklauso olandų kilmės dailininko Jeano Baptisto Lodewyko Maeso (1794–1856) teptukui, beje, nutapiusiam ne vieną „Šv. Magdalietės“ variantą. Šis dailininkas savo laiku garsėjo kaip istorinių, religinių ir buitinių scenų tapytojas. Verta pastebėti, kad Neveravičiaus „Magdalietės“ versija vis dėlto nėra visai identiška originalui. Taigi Neveravičiaus atveju galbūt galime kalbėti ne apie sekimą autoritetais ir „mokyklinį“ klasikų kopijavimą, o apie savotišką jauno dailininko iššūkį vyresniam kolegai, meninę konkurenciją. Pabrėžtina, kad Neveravičiaus „Magdalietė“ irgi buvo apdovanota aukso medaliu parodoje Vienoje. 1842 m. lapkritį Neveravičiaus „Atgailaujančios šv. Marijos Magda­lietės“ paveikslas buvo eksponuotas Lvove, Galinskio muzikos ir paveikslų parduotuvėje, ir ten sukėlė sensaciją. „Gazeta Lwowska“ (1842 lapkričio 24 d., nr. 139) korespondento teigimu, liaudis tiesiog plūdo į Galinskio parduotuvę. Ypač žiūrovus žavėjo meistriškai perteiktas apšvietimas, kuriantis vidinio paveikslo spinduliavimo įspūdį, taip pat plastinis piešinio išraiškingumas, kuriantis realios trimatės figūros regimybę. Minima, kad šitą paveikslą už itin didelę tiems laikams 500 auksinų sumą nusipirko turtingas dvarininkas W. Czarneckis. Vėliau dar porą savaičių kūrinys buvo viešai rodomas, bet už įėjimą į parodą buvo renkamas nedidelis mokestis, o surinktos lėšos turėjo būti skirtos skurstančioms šeimoms paremti. Kaip teigia XIX a. šaltiniai, paskatintas paveikslo sėkmės Lvove, o gal sujaudintas modelio panašumo į neseniai mirusią dukterį, paveikslo kopiją įsigijęs Lvove gyvenantis buvęs Varšuvos kunigaikštystės kariuomenės husaras, poetas, dramaturgas ir smuikininkas Feliksas Boznanskis suorganizavo kilnojamąją kūrinio parodą įvairiuose miestuose. Kadangi už įėjimą į parodas buvo imamas mokestis, daug kas kaltino F. Boznanskį spekuliacija ir savanaudiškumu. Vis dėlto turėtume pripažinti, kad jis ir buvo pagrindinis kūrinio „tarptautinės šlovės“ kūrėjas, ir turėtume jį laikyti parodų scenografijos meno pradininku Lenkijoje ir Lietuvoje. Išliko platesnis 1843 m. ekspozicijos Varšuvoje aprašymas. Čia drobė buvo eksponuojama su tam tikrais teatriniais efektais – pritemdytame kambaryje, apšviesta dirbtiniu apšvietimu. Paveikslo rėmus dengė juodas aksomas, o dirbtinė pertvara neleido žiūrovams prie paveikslo prieiti arti, bet buvo galima stebėti tapybos atspindį netoliese pakabintuose veidrodžiuose. Kambario grindys buvo išklotos minkštais kilimais, kad žingsniai netrikdytų tylos, be to, buvo leidžiama užeiti tik po kelis žmones. Visi šie efektai dar labiau išryškino galbūt pagrindinį paveikslo vizualinio patrauklumo elementą – šviesotamsa kuriamą realios skulptūrinės apimties iliuziją, kuri darė paveikslą „tarsi gyvą“. Kiek iš viso buvo autorinių Neve­ravičiaus „Magdalietės“ replikų – sunku pasakyti, šiuo metu jos žinomos trys. Kaip rodo signatūra ir ant paveikslo įrašyta data, „Lewben Art Foundation“ kolekcijoje esanti versija sukurta 1842 m. Ant jos dailininkas pasirašė slapyvardžiu – J. Tysiewicz. Nuo Maeso versijos, žinomos iš 1850 m. raižinio, kompozicija skiriasi kai kuriomis detalėmis. Dar viena 1842 m. paveikslo replika, taip pat signuota J. Tisevičiaus slapyvardžiu, 2013 m. buvo parduodama viename meno aukcionų JAV. Lietuvos dailės muziejaus rinkiniuose saugomas kitas populiariojo siužeto variantas, sovietmečiu mainais gautas iš Lvovo paveikslų galerijos (muziejininkų paveikslas neteisingai datuojamas apie 1835 m.).

Šaltinis: Dr. Rūta Janonienė, Verslo žinios,  Publikuota: 2017-06-24.

Retas senosios Lietuvos dailės kūrinys gali pasigirti tokiu populiarumu ir entuziastinga amžininkų reakcija kaip Vladislovo Neveravičiaus (1814/1815–1891), dar žinomo Jono Tisevičiaus vardu, paveikslas Atgailaujanti šv. Marija Magdalietė. Pagal belgų dailininko Jeano Baptiste’o Lodewijko Maeso (1794–1856) drobę sukurtas šventosios atvaizdas nebuvo tik paprasta kopija. Nutapytas dailininkui studijuojant Vienoje, jis netrukus buvo apdovanotas aukso medaliu ir nupirktas. Vos įsigijęs paveikslą, karininkas, rašytojas ir muzikas Feliksas Boznańskis (apie 1793–apie 1860) jį kaip vieno kūrinio parodą pradėjo vežioti po Europą. Berlynas, Drezdenas, Leipcigas, Lvivas, Varšuva, Maskva, Sankt Peterburgas, Gardinas, Poznanė, Vilnius… Visą šią kelionę lydėjo gausūs atsiliepimai spaudoje, laiškuose paveikslą minėjo garsūs kultūros veikėjai, kūrinio garbei net kurtos eilės, ne kartą jis vadintas šedevru, dailininko triumfu. Kur slypi tokio populiarumo priežastis? Neveravičiaus paveikslas – meistriškai atlikta ambicinga pirmavaizdžio interpretacija. Žiūrovus žavėjo ir vis dar žavi tikslus piešinys, spalvos, efektinga šviesotamsa. Šiomis priemonėmis dailininkas sukūrė be galo gyvą, kūnišką šventosios atvaizdą. Tą pastebėjo ir amžininkai. Jie teigė, kad „kituose Magdalietei skirtuose paveiksluose matai tik gryną atgailą, visišką antijutimiškumą, kitaip tariant, liesame ir išvargusiame veide, suvytusiame ir iškankintame kūne regi tik dvasią, o čia gi drauge – ir nuodėmė, ir atgaila, ir pasimetimas, ir jėga, ir kūnas, ir dvasia.“ Galiausiai ne mažiau svarbus kūrinio įtaigai ir populiarumui buvo išmoningas, teatriniais ir optiniais efektais papildytas paveikslo eksponavimas, sustiprinęs švytėjimo efektą ir tikroviškumo įspūdį.

Šaltinis: Vilniaus paveikslų galerija, prieiga per internetą https://www.lndm.lt/is-nusidejeliu-didziausia-vladislovo-neveraviciaus-paveikslas-atgailaujanti-sv-marija-magdaliete/.

Štai ir išmušė moterų valanda: nuo Venecijos bienalės „Svajonių pieno“ iki Lukiškių kalėjimo „KovotoJŲ“. Galbūt ne taip sureikšmintai, bet ne mažiau įdomiai Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje pristatoma „Iš nusidėjėlių didžiausia“ šv. Marija Magdalietė. Parodos kuratorė Joana Vitkutė kuria pasakojimą apie lietuviškąją Mona Lizą – Vladislovo Neveravičiaus (Władysław Mieczysław Niewiarowicz, 1814/1815–1891) paveikslą „Atgailaujanti šv. Marija Magdalietė“ (apie 1842). Pirmoje ekspozicijos salėje „Vladislovas Neveravičius“ kuratorė pasakoja apie kūrinio autorių ir rodo kitus jo nutapytus paveikslus, antroje salėje „Kūrinio gimimas ir įvertinimas“ pristato kūrinio pirmavaizdį ir amžininkus pribloškusį eksponavimo būdą: paveikslas buvo rodomas užtamsintoje, kilimais išklotoje patalpoje, neleidžiant žiūrovui prieiti per arti. Trečiojoje eksponuojamas paveikslas, mėginant atkurti minėtąjį pojūtį, ketvirtojoje – „Įkvėpimo šaltinyje“ – rodoma dar viena paties Neveravičiaus nutapyta „Atgailaujanti šv. Marija Magdalietė“, taip pat akvarelinė bei grafinė paveikslo versija, kitos kopijos. Nors Vladislovo Neveravičiaus paveikslo idėja nėra visai originali: jos prototipu tapo Romoje ilgą laiką gyvenusio olandų dailininko Jeano Baptisto Lodewycko Maeso (1794–1856) kūrinys (taip pat sulaukęs didelio populiarumo), tačiau remdamasi Rūtos Janonienės ir savo įžvalgomis Joana Vitkutė įrodo, kad mūsiškio menininko nutapytą paveikslą reikėtų vadinti ne Maeso drobės kopija, „o talentinga interpretacija, bylojančia apie jauno dailininko iššūkį vyresniam kolegai bei meninę konkurenciją“. Paveikslas buvo nutapytas Neveravičiui studijuojant Vienoje ir netrukus apdovanotas aukso medaliu ir nupirktas. Paveikslą įsigijęs karininkas, rašytojas ir muzikas Feliksas Boznańskis jį pradėjo vežioti po Europą ir pristatinėti solo parodose Berlyne, Dresdene, Leipcige, Lvive, Varšuvoje, Maskvoje, Sankt Peterburge, Gardine, Poznanėje, Vilniuje. Keliones lydėjo atsiliepimai spaudoje, paveikslą minėjo garsūs kultūros veikėjai, kūrinio garbei buvo kuriamos eilės, jis vadintas prikaustančiu šedevru, dailininko triumfu. Taigi, retas Lietuvos dailės kūrinys gali pasigirti tokiu populiarumu ir entuziastinga amžininkų reakcija. O kokia šios parodos žiūrovų reakcija? Ar mums taip pat užgniaužia kvapą? Ar ano meto žmogui darę įspūdį paveikslo eksponavimo efektai yra paveikūs, ar visi „tiek ekspertai, tiek profanai sunkiai gali nuo jo atsiplėšti ir vis grįžta juo pasigrožėti“? Verta prisiminti, kad šv. Marijos Magdalietės kultas kaip galinga banga iškilo baroko epochoje ir nors, atrodo, turėjo atsitrenkti į griežtai asketišką visuotinio Bažnyčios Tridento susirinkimo (1545–1563) rekomendaciją „nepiktinti tikinčios liaudies“, pamaldumas šventajai atgailautojai prasiveržė bene gražiausia ir gausiausia (po Švč. Mergelės Marijos) menine kūryba. Tapydami ir skaptuodami šv. Marijos Magdalietės atvaizdą menininkai neturėjo savęs cenzūruoti, baimintis užsakovo ar žiūrovo dėl nuogybės, dėl jausmingumo. Kodėl? Pirmiausia todėl, kad šv. Marijos Magdalietės identitetas yra sukonstruotas iš kelių evangelijose minimų nuostabių moterų: 1. Bevardė nusidėjėlė, apie kurią pasakoja šv. Lukas: moteris, atėjusi į fariziejaus Simono namuose surengtą banketą ir aliejumi patepusi, o plaukais nušluosčiusi Išganytojo kojas (Lk 7, 36–50). 2. Marija iš Betanijos, Mortos sesuo, pasirinkusi „geresniąją dalį“ negu jos sesuo: Marija klausosi Jėzaus žodžių, o tuo tarpu Morta triūsia buitiškai rūpindamasi kuo geriau priimti svečius (Lk 10, 38–42). Ta pati Marija, Lozoriaus sesuo, gedinti dėl brolio mirties (Jn 12, 11–45) ir išpilanti prabangius kvepalus ant Viešpaties galvos per vakarienę Betanijoje (Jn 12, 1–8; Mt 26, 6–12; Mk 14, 3–9). 3. Moteris, vadinama Marija iš Magdalos, „išvaduota iš septynių demonų“ (Lk 8,2; Mk 16, 9). Pasveikusi ji pradėjo tarnauti ir sekti Jėzų iki Judėjos, dalyvavo jo Nukryžiavime ant Golgotos kalno (Mt 27, 55–56; Lk 23, 49; Jn 19, 25). Velykų rytą ši Marija Magdalietė su kitomis moterimis atėjo balzamuoti Išganytojo kūno ir rado tuščią kapą (Mt 28, 1–10; Mk 16: 1–8; Lk 24, 1–10; Jn 20, 1–10). Ji – moteris – tapo pirmuoju žmogumi, išvydusiu prisikėlusį Jėzų ir apie tai pranešusi apaštalams vyrams! Krikščioniškoji tradicija nepaliko vieno aiškaus atsakymo, ar evangelijos kalba apie tą pačią moterį, ar reikėtų jas atskirti. Rytų Bažnyčios liturgija iki mūsų dienų bando matyti tris skirtingas moteris. Vakarų Bažnyčia nuo popiežius Grigaliaus Didžiojo laikų mano, kad visuose pasakojimuose veikia viena Marija Magdalietė. Ginčų ir kontroversijų neišvengta, o tai kaip tik ir skatino menininkus kurti Šv. Marijos Magdalietės atvaizdus, rašyti himnus, kurti instaliacijas. Vladislovo Neveravičiaus „Atgailaujančiai šv. Marijai Magdalietei“ tiktų visų trijų moterų atributai: grožis, ilgi plaukai, kryžius, apsimarinimo instrumentai, atsiskyrėlės ola ir praeityje buvusi prabanga (raudonas aksomas). Nes hagiografinė tradicija ir krikščioniškoji vaizduotė neapsiribojo evangelijų pasakojimais, pamaldumą šv. Marijai Magdalietei plėtė ir turtino, pasakodama apie atgailautojos gyvenimą po Kristaus prisikėlimo, apie jos senatvę ir mirtį, po mirties įvykusius stebuklus, relikvijų keliones.  „Atgailautoja“ – tai antras labai svarbus šios moters istorijos aspektas ir titulas, nes atleidimo ir atgailos sakramento sąvokos gludinimas reformų draskomoje XVI a. Europoje buvo labai svarbus Vakarų katalikams, ir ne tik jiems. Apie kaltę, graužatį, gėrį–blogį ir savo sielos taršymą mąstė ir XX a. egzistencialistai, „gyvenimo filosofijos“ kūrėjai, o menininkai nesiliovė tapyti magdaliečių. Trečia – meno istorija liudija, kad nuogo kūno vaizdavimas patirdavo pakilimo ir cenzūros laikotarpius, tačiau šv. Marijos Magdalietės ikonografijos atveju nuogumas niekada netapo tabu, nes, kaip džiūgavo Neveračiaus amžininkai: „Juk čia drauge – ir nuodėmė, ir atgaila, ir pasimetimas, ir jėga, ir kūnas, ir dvasia.“ Ir galiausiai šv. Marija Magdalietė yra vienos labai bendražmogiškos tiesos ikona: „Kam daugiau atleista, tas labiau myli“ (Lk 7, 42).

Šaltinis: Sigita Maslauskaitė-Mažylienė, "Iš nusidėjėlių didžiausia, bet mylimiausia Vladislovo Neveravičiaus paveikslas „Atgailaujanti šv. Marija Magdalietė“ ", "7 meno dienos", Nr. 22 (1429), 2022-06-03.

 „Lewben Art Foundation“ meno iššūkis kolegoms, 2020-04-21. Paskelbus karantiną įvairiose pasaulio šalyse ir uždarius muziejus, šie sukūrė meno iššūkį, skatindami žmones garsiausius pasaulio meno muziejuose saugomus kūrinius atkurti namuose (nuotrauka pridedama).

Publikuota: Meno kultūros žurnalas "Krantai", 2020 Nr. 4, Karolina Tomkevičiūte " Didysis kuratorius ir jo kūrybiškumo pamokos", p. 20; „Iš nusidėjėlių didžiausia“: Vladislovo Neveravičiaus paveikslas „Atgailaujanti šv. Marija Magdalietė“, parodos katalogas, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, 2022, katalogo viršelis, p. 9, 19, 25.

Parodos:„Vladislovo Neveravičiaus studijoje“, Vilniaus paveikslų galerija, 2014 m. gruodžio 16 d. – 2015 m. kovo 15 d; ekspozicija „In Art We Trust“ šiuolaikinėje meno mugėje  "Art Vilnius" 2019; „Iš nusidėjėlių didžiausia“: Vladislovo Neveravičiaus paveikslas „Atgailaujanti šv. Marija Magdalietė“, Vilniaus paveikslų galerija 2022 balandžio 26 d. - 2023 sausio 31 d. 

Nuotraukose: ekspozicija parodoje Vladislovo Neveravičiaus studijoje“, Vilniaus paveikslų galerija, 2014 m. gruodžio 16 d. - 2015 m. kovo 15 d. (nuotraukų autorius Tomas Kapočius); ekspozicija „In Art We Trust“ šiuolaikinėje meno mugėje "Art Vilnius" 2019; meno albumas „Art&Us“, Lewben Art Foundation, 2019;  "Leaderpia" - Pietų Korėjos žiniasklaida; ekspozicija parodoje „Iš nusidėjėlių didžiausia: Vladislovo Neveravičiaus paveikslas „Atgailaujanti šv. Marija Magdalietė“; parodos „Iš nusidėjėlių didžiausia": Vladislovo Neveravičiaus paveikslas „Atgailaujanti šv. Marija Magdalietė“ aprašymas.