Lietuvos Menas

Moters portretas

Autorius: Oleškevičius Juozapas, 1777 - 1830

Sukūrimo metai: 1830 m.

Kūrimo techinka: drobė, aliejus.

Matmenys: 85x68,5 cm.

Portretas nesignuotas. Kūrinį matę rusų ir lenkų menotyrininkai jį priskyrė Juozapo Oleškevičiaus teptukui. Su šia atribucija (kaip priskiriamas J. Oleškevičiui) portretas buvo parduotas "Villa Nuova fine arts" aukcione.

J. Oleškevičius buvo iš tų dailininkų, kurie mėgo savo darbus pasirašyti, tačiau ir jo kūrybiniame palikime yra nepasirašytų kūrinių (pvz. Adomo Čartoriskio portretas Krokuvos nacionaliniame muziejuje, grupinis Kazimiero, Aleksandro ir Emijos Tišinskių portretas Varšuvos nacionaliniame muziejuje ir kt.). Kartais, kaip pvz. Varšuvos nacionaliniame muziejuje saugomų porinių pono ir ponios Kellerių portretų atveju, dailininkas pasirašė tik vieną iš porą sudarančių kūrinių (šiuo atveju - ponios Keller portretą, tuo tarpu Jozefo Kellerio portretas yra nesignuotas). Kai nėra autoriaus parašo, dažniausiai išlieka didesnė ar mažesnė abejonė dėl kūrinio autorystės. Tačiau, J. Oleškevičiaus kūrybinis braižas buvo gana savitas, ir šį kūrinį, remiantis vien stilistika ir tapysenos ypatumais, drąsiai galima priskirti šio dailininko teptukui.

J. Oleškevičius gimė Šiluvos parapijoje neturtingo bajoro šeimoje. 1798 m. - 1802 m. jis studijavo piešimą ir tapybą Vilniaus universitete pas Pranciškų Smuglevičių ir Joną Rustemą, o 1803 m. - 1806 m. remiamas grafo Aleksandro Chodkevičiaus tobulinosi Paryžiaus dailės akademijoje pas Jacųues'ą Louis Davidą ir Jeaną-Simoną Berthėlemy. 1807 m. - 1810 m. dailininkas gyveno ir dirbo Vilniuje, Pekalove, lankėsi kituose Voluinės dvaruose. Nuo 1807 m. Vilniaus universitete jis bandė gauti tapybos profesoriaus vietą, likusią laisva po Pranciškaus Smuglevičiaus mirties. Piešimo ir tapybos katedros profesoriumi paskyrus Joną Rustemą, 1810 m. J. Oleškevičius išvyko į Peterburgą, kur gyveno iki mirties. 1812 m. už paveikslą „Carienė Marija Fiodorovna globoja ir rūpinasi vargšais" Peterburgo dailės akademija J. Oleškevičiui suteikė akademiko titulą.

J. Oleškevičius buvo akadeministinio klasicizmo atstovas. Jo kūrybai, ypač 3-čiojo dešimtmečio kūriniams, būdingas sentimentalizmas, pastebimi ankstyvojo romantizmo bruožai. Kaip tikras akademistas, J. Oleškevičius labiausiai vertino aukštuosius dailės žanrus istorinį paveikslą ir portretą. Dailininkas sukūrė per dešimt istorinių paveikslų ir alegorinių kompozicijų, nutapė per 100 portretų, kuriuose įamžino daug lenkų ir rusų diduomenės bei kūrybinės inteligentijos atstovų poetą Adomą Mickevičių, pianistę Mariją Šimanovską, daktarą Nikolajų Arendtą, Vilniaus universiteto kuratorių Adomą Jurgį Čartoriskį, smuikininką ir kompozitorių Aleksejų Lvovą ir kt. Peterburge J. Oleškevičius buvo žinomas ne tik kaip tapytojas, bet ir kaip originali asmenybė masonas, mistikas, filantropas. Dailininkas buvo vegetaras, beveik brachmaniškai laikėsi priesako „nežudyk", o jo meilė ir užuojauta visoms gyvoms būtybėms peraugdavo net į kraštutinumus, tapusius ne vieno draugiško anekdoto objektu.

Savo idėjas J. Oleškevičius dėstė gyvu žodžiu ir buvo laukiamas svečias daugelyje Peterburgo salonų. Dėl plataus pažinčių rato, jam netrūko užsakymų portretams, kurie ir tapo pagrindiniu dailininko pragyvenimo šaltiniu.

J. Oleškevičius tapė reprezentacinius natūros dydžio portretus, kuriuose tiksliai perteikė portretinį panašumą, tuo pat metu vaizduojamą asmenį idealizuodamas, pakylėdamas virš kasdienybės. Dažniausiai jis rinkosi kompozicijas, kuriose vaizdavo 3/4 figūros (iki kelių arba klubų), rečiau tapė visos figūros ar pusės figūros (iki juosmens) portretus. Net keliuose portretuose asmenis dailininkas pavaizdavo svajingai parimusius. Rymantį J. Oleškevičius pavaizdavo poetą A. Mickevičių 1828 m. nutapytame portrete. Ne kartą rymančias J. Oleškevičius vaizdavo išsilavinusias, dvasingas moteris.

"Villa Nuova fine arts" parduotame kūrinyje portretuojamoji yra pavaizduota beveik identiška poza, kaip kiek anksčiau (apie 1824) nutapytame nežinomos moters portrete iš Varšuvos nacionalinio muziejaus rinkinių dešinės, galvą remiančios, rankos alkūnę ji yra padėjusi ant kėdės atlošo, kairėje nuleistoje rankoje laiko knygą, kurią, kaip galima spėti, ką tik skaitė, ir susimąsčiusi žvelgianti į žiūrovą.

J. Oleškevičiaus kūrybinį braižą atitinka aptariamo portreto piešinys, formų modeliuotė, sodrių spalvų koloritas, lygi, nuglaistyta faktūra, draperijų ir smulkių detalių (papuošalų, plaukų garbanų, akių ir kt.) vaizdavimo, audinių medžiagiškumo perteikimo būdas.

Rymančias moteris vaizduojančiuose portretuose dailininkas savitai pabrėždavo kaklo ir apnuogintų nuožulnių pečių liniją. Visiškai taip pat, kaip aptariamame portrete. Aptariamame portrete portretuojamosios akys, nosis, skruostai modeliuoti taip pat, kaip ir kituose J. Oleškevičiaus tapytuose portretuose. Portretuose, kuriuose moterys yra vaizduojamos su perlais, perlai nutapyti visiškai taip pat, kaip aptariamame portrete. Visiškai taip pat, kaip aptariamame portrete, J. Oleškevičiaus kūriniuose perteikiamas audinių medžiagiškumas, jų draperijų klostės.

Portretų fone J. Oleškevičius mėgo vaizduoti peizažą, debesuotą dangų, koloną ar draperiją (kartais juos abu), rečiau interjero fragmentą. Ankstyvuosiuose portretuose daugiau detalių, mėgstamas kolonos viename paveikslo krašte fragmento ir peizažo likusioje fono dalyje derinys. 3-io dešimtmečio portretuose koloną dažnai pakeičia sienos fragmentas, kuris derinamas su pro plačią angą atsiverenčiu nedetalizuotu peizažu ar debesuotu dangumi (A. Mickevičiaus, M. Simanovskos portretai). 3-iame dešimtmetyje J. Oleškevičius nutapė portretų, kuriuose naudoja ir lygų, neutralų foną (Aleftinos Goscimskos, Juozapo Pliaterio ir kt. portretai). Šie portretai lakoniškesni, svarbus dėmesys juose skiriamas figūros siluetui, linijai.

Aptariamame portrete dailininkais panaudojo neutralų foną, tačiau dešiniame kampe nutapė šviesesnę vertikalią juostą lyg atgarsį pamėgtų ir ankstesniuose portretuose dažnai naudotų fonų su kolona arba sienos fragmentu viename paveikslo krašte.

Aptariamas portretas priskirtinas prie vėlyvųjų J. Oleškevičiaus kūrinių ir gali būti datuojamas 1827 m. - 1830 m. Stilistiškai jis yra ypač artimas 1830 m. nutapytam Juozapo Pliaterio portretui, saugomam, Žemaičių muziejuje „Alka".

Nepaisant to, kas J. Oleškevičius portretų nutapė tikrai daug, Lietuvoje jų yra vos keletas. Aptariamas portretas yra vertingas kaip aukštos meninės kokybės darbas, nutapytas vieno žymiausių P. Smuglevičiaus mokinių, užsienio meno akademijose studijas tęsusio Vilniaus universiteto auklėtinio, kuris vienas pirmųjų iš šios mokyklos auklėtinių pilnai atsidėjo kūrybai ir sulaukė platesnio pripažinimo. Portretas vertingai papildo Lietuvoje saugomą negausią J. Oleškevičiaus kūrinių kolekciją. (Menotyrininkė Dalia Tarandaitė).