(Atr.), Poilsis pakeliui į Egiptą
(Atr.), Poilsis pakeliui į Egiptą
(Atr.), Poilsis pakeliui į Egiptą
(Atr.), Poilsis pakeliui į Egiptą
(Atr.), Poilsis pakeliui į Egiptą
(Atr.), Poilsis pakeliui į Egiptą

(Atr.), Poilsis pakeliui į Egiptą

Autorius: Ruseckas Kanutas, 1800 - 1860

Sukūrimo metai: 1853-1854 m.

Kūrimo technika: drobė, aliejus.

Matmenys: 143.00 x 178.00 cm.

„Poilsis pakeliui į Egiptą“  pagal Bartolomėjo Estebano Muriljo (Bartolomé Esteban Murillo, 1617 - 1682).

 2012 m. restauravimas ir dabartinė būklė

Autorinis paveikslo dydis 143 x 178 cm. Autorinio rėmo dydis 161 x 195 cm. Autorinė drobė buvo priklijuota (dubliuota) gyvulinės kilmės klijais ant naujos drobės. Dabartinio restauravimo metu (darbus atliko aukščiausios kategorijos tapybos restauratorius Juozapas Blažiūnas 2012 m.) dubliuotė pašalinta ir atidengta autorinė drobė. Autorinė drobė lininė, dvynytė, vidutinio grūdėtumo ir tankumo. Mechaninių pažeidimų nėra. Autorinė drobė būdinga XIX a. viduryje dailininkų naudotoms drobėms Lietuvos ir Lenkijos teritorijose.

Porėmis paslankus, su skersiniu, senas ir autorinis. Ant porėmio skersinio lengvai perskaitomas užrašas lenkų kalba: „Jozefowej Huszczowej". Paveikslas įrėmintas į senus polimentinio auksavimo autorinius rėmus. Ant rėmo apatinės dalies sunkiai perskaitomas užrašas lenkų kalba: „Wlasnošč Jozefowy Huszczowy"

Dažų sluoksnis tvirtai sukibęs su gruntu. Visame autorinio dažų sluoksnyje matomos smulkios dažų sluoksnio krakeliūros. Smulkūs mechaniniai pažeidimai dešinėje centrinėje dalyje. Dabartinio restauravimo metu 2012 m. pašalinti ploni autorinio dažų sluoksnio užtapymai bei retušas aliejiniais dažais ir senas pageltęs neautorinis lako sluoksnis. Autorinio lako likučiai visoje vaizdinėje pusėje. Autorinis gruntas baltai gelsvos spalvos ir tvirtai sukibęs su pagrindu-drobe. Autorinės užlankos gruntuotos. Mechaniniai pažeidimai užlankose nuo prikaltų vinių.

Paveikslas nesignuotas. Rėmas, porėmis, drobė, gruntas, spalvinė gama ir atlikimo maniera būdinga XIX a. vidurio Lenkijos-Lietuvos teritorijoje dirbusiems dailininkams. Nors tai yra kopija, tačiau būdingo kopijavimui tinklo vizualiai nepastebėta. Greičiausiai piešinys buvo perkeltas su kalke.

Paveiksle vaizduojama scena iš Naujojo Testamento „Poilsis pakeliui į Egiptą". Kompozicija būdinga klasicistiniai vaizdavimo manierai. Tolimiausiame plane vaizduojamas dangus ir kalnų motyvas. Trečiajame plane matomi medžiai ir uolienos. Antrame plane dešinėje centrinėje dalyje pavaizduotas Šv. Juozapas už pavadžio laikantis asilą. Žemiau centrinėje dalyje sėdi Šv. Mergelė Marija, o šalia jos kairėje pusėje du angeliukai. Visų žvilgsniai nukreipti į pirmajame plane centre vaizduojama miegantį kūdikėlį Kristų ant uolienų. Artimiausiame plane vaizduojamas indas bei audiniai.

Tai tapybiškai užbaigtas meno kūrinys, kuriam būdinga jautriai išreikšta lyrinė nuotaika ir gamtovaizdyje pavaizduotas Šv. Šeimos poilsis. Paveikslas nutapytas meistriškai, realiai suvoktos visos kūrybinės priemonės: taiklus visų detalių piešinys, turtingas toninis niuansavimas, subtili plono, beveik lesiruoto pobūdžio tapyba, savitai išreikštas optimistinis gamtos suvokimas, švelniai įterpti potėpiai ir įvairių medžiagų charakteristika. Vyrauja harmoninga įvairiausių atspalvių gelsvai ir melsvai žalia spalvų gama.

Atribucija

Remiantis vizualiniais tyrimais ir daugiamete restauratoriaus bei menotyrininko patirtimi, galima teigti, kad kopija yra nutapyta dailininko, kuris XIX a. viduryje lankėsi Ermitaže (Rusija, Peterburgas) ir turėjo galimybę kopijuoti nuo 1852 m. eksponuojama ispanų dailininko Bartolomė Esteban Murillo (1617-1682) paveikslą „Poilsis pakeliui į Egiptą".


Pagal prieš tai buvusio savininko informaciją, tai gali būti Kanuto Rusecko atlikta kopija. Yra žinoma, kad 1852 m. liepos mėnesį Peterburge lankėsi dailininkas Kanutas Ruseckas, kuris Ermitaže nukopijavo keletą Rubenso (Bakchanalija, Romietės meilė tėvui ir Marija su kūdikiu) ir Murillio paveikslus. Dėja, bet Murillio paveikslų kopijų neišliko arba dabartinė vieta nėra žinoma- yra tik pieštuku atliktas bendras „Trijų karalių" paveikslo eskizas saugomas LDM fonduose. Tačiau Kanutas Ruseckas iš Peterburgo atsivežė perpieštus ant kalkinio popieriaus paminėtų autorių paveikslų piešinius, kuriuos vėliau sėkmingai panaudojo kopijų tapybai. Rusecko biografijoje yra parašyta, kad 1852 m. lapkričio 4 d. Liudvikas Petkevičius derėjosi su Rusecku dėl nežinomo Murillo paveikslo kopijos atlikimo, o 1853 m. vasario 5 d. nežinomam asmeniui Ruseckas pardavė Murillio paveikslo kopiją už 150 rublių.

Aišku, egzistuoja tikimybė, kad būtent Kanuto Rusecko kopijos būdavo vėliau kopijuojamos, tačiau tai galėjo būti jau tik XIX a. septintame-devintame dešimtmetyje, nes būtent tada masiškai paplinta Vilniaus ir Vilniaus krašto bažnyčiose kopijos pagal Murillo paveikslą „Poilsis pakeliui į Egiptą". Tokios kopijos buvo ir Vilniaus Katedroje, ir Vilniaus Šv. Rapolo, ir Vilniaus Šv. apaštalų Jokūbo ir Pilypo, ir Ašmenos Arkangelo Šv. Mykolo, ir daugelyje kitų bažnyčių interjeruose.

Tačiau nereikėtų atmesti ir tokios atribucinės versijos, kad tai gali būti ir Kanuto Rusecko sūnaus Boleslovo Rusecko atlikta kopija, nes yra žinoma, kad 1853 m. Boleslovas persiuntė tėvui keletą gerų kopijų pagal Ermitažo paveikslus. Atsižvelgiant į atributuojamo paveikslo dydį, tai yra beveik neįmanoma, nes Boleslovas Ruseckas persiųsdavo tik nedidelio formato paveikslus.

Kiek yra žinoma, Kanutas Ruseckas ne vieną kartą yra tapęs kopijas pagal savo paveikslų kopijas. Pavyzdžiui 1854 m. lapkričio 13 d. laiške savo marčiai jis užsimena, kad poniai Bučinskienei nutapys kopiją pagal Murillo paveikslą iš kitos savo kopijos.

Kadangi apie kitų dailininkų iš Lietuvos atliktas kopijas Ermitaže XIX a. viduryje pagal Murillo paveikslą „Poilsis pakeliui į Egiptą" šiuo metu informacijos nėra, norint atributuoti šios kopijos atlikimą Kanutui Ruseckui, tenka trumpai susipažinti su biografija ir kūiybiniu palikimu.

Kanuto Rusecko biografija

Kanutas Ruseckas gimė 1800 m. vasario 22 d. Radviliškio valsčiuje, Stebėkių kaime (dab. Panevėžio rajonas), smulkių Lietuvos bajorų, dvarų nuomininkų ir valdytojų Jono Rusecko ir Teresės Romanavičiūtės-Ruseckienės šeimoje. 1809 -1815 m. mokėsi Troškūnų mokykloje, išlaikomoje vienuolių bernardinų. 1816 m. įstojo į Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą. Kaip laisvas klausytojas lankė piešimo užsiėmimus. 1818 m. perėjo į Literatūros ir laisvųjų menų fakultetą. Studijavo piešimą ir tapybą pas Joną Rustemą, skulptūrą pas Kazimierą Jelskį. 1820-1821 m. lankė litografijos dirbtuvę. Priklausė Spindulingųjų draugijai (manoma, kad 1820¬1821 m. buvo priimtas į Filomatų draugiją). 1820 m. Ataskaitinėje studentų darbų parodoje eksponavo tris aliejiniais dažais tapytas kopijas (J. Riberos „Venera ir amūras". D. Fetti „Dovydas", Rembrandto „Autoportretas") ir vieną akvarelę (J. Rustemo „A. J. Čartoriskio portreto" kopija).

Yra žinoma, kad 1821 m. vasarą, gavęs Vilniaus universiteto rekomendacinius laiškus, tėvo lėšomis išvyko studijuoti į Prancūziją, pakeliui aplankydamas Varšuvą, Drezdeną ir Leipcigą. Prieš išvažiuojant slapta vedė žydaitę Antaniną Červinskytę. Mokėsi Paryžiaus akademijoje pas prof. Gijomą Letjė (Guillaume Lethiere, 1760-1832 m.). Paryžiuje jis domėjosi Fransua Žeraro (Francois Gerard, 1770-1837 m.), Pjetro Narciso Guerino (Pietre Narcisse Guerino, 1774-1833 m.) ir Ano Lui Žirodė-Triason (Anne Louis Girodet-Triosson, 1767-1824 m.) kūryba. Kopijavo paveikslus Liuksemburgo ir Luvro muziejuose. Pagal užsakymus nutapė keletą portretų (Ignoto Zamoiskio, Rustemo, Sližanovskio). 1822 m. rudenį persikėlė į Romą ir ten gyveno iki 1831 m. Nuo 1826 m. gavęs Vilniaus universiteto stipendiją dailės studijas gilino ęrancūzų Šv. Luko dailės akademijoje, kuriai tuomet vadovavo Antuanas Žanas Grosas (Antoine Jean Gros, 1771-1835 m.). Už gautą stipendiją įsipareigojo kasmet atsiųsti po dvi garsių dailininkų paveikslų kopijas. Mokėsi taip pat pas profesorių tapytoją Vinčenco Kamučinį (Vineenzo Camuccini, 1771-1844 m.) bei pas skulptorių Bertelį Torvaldseną (Bertel Thorvaldsen, 1768¬1844 m.) Apolinaro akademijoje. 1823-1824 m. su kitais Romoje studijavusiais dailininkais (Jonu Trojanausku, Julium Miševskiu, Romanu Postemskiu, Vaitiekumi Korneliu Statleriu, Jonu Zelinskiu ir Pranciškum Pfanhauzeriu) sudarė lietuvių ir lenkų dailininkų būrelį, vienijamą bendrų kūiybinių ir patriotiniu siekių. Kanutas Ruseckas buvo pirmosios vietinio romantizmo meno programos autorius. 1824 m. studijavo mozaikos meną pas italų meistrą Tomberli. Nutapė pirmąsias savarankiškas kompozicijas (Kūmų Sibilė, Šv. Sebastijonas, Paris, Hektoro atsisveikinimas su Andromaeha), autoportretą, žmonos, Juliaus Miševskio, Marijos Bongiani, Tomberli portretus. Kelis kartus dalyvavo plenero studijose Romos apylinkėse, Tivolyje (1823 m. ir 1825 m.), Subjake (1826 m.), Neapolyje (1825 m. ir 1827 m.). Kopijavo Romos, Florencijos, Neapolio dailės galerijose.

1831 m. grįžo į Vilnių. Grįžęs į Lietuvą dailininkas pratęsė Vilniaus meno mokyklos tradicijas ne vien kūryba, bet ir pedagogine veikla. 1834 m. pradėjo dirbti piešimo mokytoju Vilniaus bajorų institute. Mokytojavo ligi pat mirties. Jo vadovaujama piešimo studija Vilniaus bajorų institute prilygo vidurinei dailės mokyklai. Studijoje mokėsi dauguma žymiausių XIX a. II p. Vilniaus tapytojų: broliai Alfredas ir Eduardas Romeriai, Tadas Goreckis, Albertas Žametas ir kt.

1848-1852 m. nuomavosi netoli Vilniaus Dziekaniškių dvarą ir bandė ten ūkininkauti. 1856 m. kartu su Vincentu Dmachausku ir Kazimieru Jelskiu mėgino įsteigti Vilniuje Meno mokyklą. Kaupdamas medžiagą paveikslams, pabuvojo Baltvydžių girioje (1841 m.), Naugarduko ir Myro apylinkėse (1844 m.), Peterburge (1843 m. ir 1852 m.). 1852 m. Imperatoriškosios dailės akademijos parodoje eksponavo paveikslą „Šv. Marija Magdalietė".1860  m.rugsėjo 2 - mirė Vilniuje. Palaidotas Bernardinų kapinėse.

Kanuto Rusecko kūrybinis palikimas

Kanuto Rucecko kūrybinis palikimas labai įvairus tiek temomis, tiek meniniu atlikimu. Užbaigtų kūrinių jame nedaug, didžiąją dalį sudaro studijiniai darbai bei kūrybiniai ieškojimai - paruošiamieji piešiniai, eskizai ir studijos, bei kopijos. Dailininkas tapė religinius ir istorinius paveikslus, portretus, peizažus, buitines-siužetines kompozicijas. Nesižavėjo nei klasicizmo, nei romantizmo kraštutinumais, studijavo klasikinį palikimą. Gamta buvojo estetinių išgyvenimų ir kūrybinio įkvėpimo šaltinis.

Išliko daugybė Romoje pieštų gamtos studijų, eskizų, brandžių peizažų. Juose dailininkas įamžino Romos architektūros paminklus ir jų ansamblius, siauras senamiesčio gatveles, egzotišką parkų augmeniją, Romos ir Italijos provincijos kraštovaizdžius. Vieni šių darbų yra grynai pažintiniai, kiti, nuspalvinti subjektyviais išgyvenimais, verčia susimąstyti apie panteistinęgamtos didybę (Melsvas Apeninų kraštovaizdis, Italijos kraštovaizdis su krioliu), leidžia pajusti melsvų tolių ilgesį (Campania Romaną) ar gaivią miesto parkų vėsą (Romos miesto parkas). Gamta domino dailininką visais aspektais - ar tai būtų saulės nutvieksti amžinojo miesto mūrai, ar didinga kalnų panorama, ar mažas pakelės augalėlis (Tabako augalo studija, Agava), kiekviename motyve jis ieškojo savitumo, individualumo. Gėrėjosi gamtos formų turtingumu, studijavo praeities paminklus (Koliziejaus arkos, Koliziejaus griuvėsiai iš vidaus, Rotondinis bokštas ant kalvos). Nutapyti tvirtais, energingais potėpiais peizažai žavi šviežumu, tiesioginiu dailininko sąlyčiu su gamta ir gyvenimu. Šie jausmingi, jaunatviškai temperamentingi darbai savo stilistika bene labiausiai artimi romantizmo dailei. Vėliau Kanutas Ruseckas ėmė tapyti kiek kitaip - Vilniaus laikotarpio peizažai jau kiek kuklesnio kolorito, santūresni, lyriški, nors vaizduojami motyvai išliko konkretūs, ikonografiškai tikslūs. Anot menotyrininko Vlado Drėmos, "tai realybės romantika".

Vilniuje dailininkas tapė ne tik kalvotas Lietuvos kraštovaizdžio panoramas (Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, Vilniaus vaizdas nuo Paplaujos, Vilniaus Bernardinų sodas), ramybe dvelkiančius nuošalius kampelius (Tiškevičių malūnas Paplaujoje, Potockių malūnas Paplaujoje), bet ir gūdžias Lietuvos girias. Bene vienintelis lietuvių dailėje jis ėmėsi animalistinių kompozicijų: įkvėptas Baltvydžių girios įspūdžių, nutapė didžiulio formato drobę "Stumbro medžioklė", o tapydamas kompoziciją "Meškų urve", net įsigijo mažą meškiuką, kad galėtų jį stebėti ir piešti iš natūros.

Tuo laikotarpiu Kanutas Ruseckas sukūrė puikių portretų ir autoportretų. Vienos drobės nutapytos greitosiomis, ekspromtu, siekiant kuo tikslesnės portretuojamojo charakteristikos, psichologinės būsenos išraiškos (Besijuokiantis italas, Felikso Ruseeko, Zarembos portretai), kitos - klasicistiškai išbalansuotos, reprezentatyvios (Jono Ruseeko, Protniekytės-Ruseekienės, Krajevskytės-Ivickienės portretai). Savo kūriniuose jis tęsė Jono Rustemo puoselėtą psichologinio portreto tradiciją, pagal modelį pasirinkdamas kompoziciją, apšvietimą, net tapymo manierą. Kanuto Ruseeko portretų plastinė forma nesudėtinga, tačiau labai įvairi. Dar gyvendamas Romoje Kanutas Ruseckas susidomėjo buitiniu žanru. Išvykų metu jis piešė ir tapė italų valstiečius (Senas italų piemuo ir mažas piemenėlis, Italų valstietis parduoda pieno gaminius), Romoje nutapė pirmąsias buitines kompozicijas (Mergaitė su balandžiu).

Vilniuje dailininkas taip pat išgarsėjo buitinių paveikslų ciklu, kuriame vaizdavo lietuvių liaudį (Pjovėja, Lietuvaitė su verbomis, Lietuvaitė žvejė, Zakristijonas). Simpatija paprastam žmogui ir meile gimtajam kraštui alsuojantys paveikslai sulaukė didžiulio pasisekimo ano meto visuomenėje. Įvairių užsakovų pageidavimu dailininkas nutapė ne po vieną jų variantą. 1848 m. Varšuvoje, Maksimilijano Fajanso litografijos dirbtuvėje, buvo išleista „Lietuvaitės su verbomis" litografija, kuri dar labiau išpopuliarino kūrinį. Vilniaus apylinkių šventes ir liaudies tradicijas Kanutas Ruseckas vaizdavo ir daugiafigūrėse kompozicijose (Dievo Kūno procesija Vilniuje, Vakarinės pamaldos Aušros Vartuose, Sekminės Vilniaus Kalvarijose, Joninės Rasų priemiestyje, Petrinių mugė Antakalnyje).

Labai įdomūs yra Kanuto Rusecko aprašyti pastebėjimai apie jo gyvenamo laikotarpio Vilniuje dailininkų padėtį, mecenatus ir užsakovus. Jis atkreipia dėmesį į tai, kad tuo laikotarpiu tik bažnyčia yra tam tikras mecenatas, kuris galėjo suteikti lėšų pragyvenimui ir į tuos užsakymus reikia žiūrėti kaip į būtino uždarbio šaltinius. Kanutas Ruseckas gyvenimo sunkumų buvo priverstas „imti viską, kas tik pasitaiko, ir bet kokia kaina", nes „užsakymai [privačių asmenų] eina labai sunkiai", „skurdas ir vargas kaskart vis didėja, vis labiau paliečia visus" ir „mūsų dailininkų pasaulis bankrutuoja". Tai paaiškina Rusecko religinio turinio paveikslų ir kopijų kiekį, o taip pat ir atliktus paveikslų tvarkybos darbus, kaip papildomo uždarbio šaltinį.

Apžvelgdamas Vilniaus universitete veikusios tapybos katedros veiklą, dailininkas Smakauskas 1846 m. rašė:
"Daugiau kaip 40 metų prie Vilniaus universiteto veikusi tapybos katedra, vėliau papildyta prof. Saunderso estetikos ir dailės istorijos paskaitomis, turėjo išugdyti laisvųjų menų pomėgį. Tačiau tikrovėje tokio pagerėjimo ligi šiol nepastebėta, nes vos keli dailininkai šiandien bepajėgia ten išsilaikyti ir tai tik portretus tapydami. Ruseckas, penkiolika metų gyvendamas Vilniuje, nežinau, ar gavo keletą užsakymų."

Vykdydamas užsakymus Vilniaus ir jo apylinkių bažnyčioms sukūrė religinių kompozicijų (altoriniai paveikslai Vilniaus katedrai, Vilniaus Šv. Teresės, Salų, Giedraičių, Ukmergės ir kt. bažnyčioms). Pirmuosiuose bažnytiniuose paveiksluose (Šv. Jonas Krikštytojas su avinėliu) dailininkas ieškojo savito temos sprendimo, originalios kompozicijos, vėliau, kai bažnyčioms teko tapyti vis daugiau ir daugiau, nevengė pasinaudoti žinomų dailininkų patirtimi, savaip interpretuodamas jų kompozicijas, taikydamasis prie užsakovo pageidavimų.

Kanutas Ruseckas taip pat garsėjo kaip senų paveikslų tvarkybos specialistas. Aišku, tokie darbai buvo tiesiog papildomų lėšų gavimo būdas. Yra žinoma, kad 1833 m. pradėjus tvarkyti Vilniaus Šv. Teresės bažnyčia, šios bažnyčios klebonas karmelitas Mauricijus Pčickis, buvęs Rusecko bendramokslis iš Vilniaus universiteto tapybos ir piešimo katedros, pasikvietė Rusecką atnaujinti freskų ir paveikslų. Apie tai 1838 m. rašo Homolickis:
"Pačiam tėvui Mauricijui vadovaujant, kaip žinovui ir dailės mėgėjui, ir padedant gabiam dailininkui p. Ruseckui, sena spalvota ir pilka sienų tapyba ir skliautų paveikslai nuvalyti [...]. Aliejiniai paveikslai kruopščiai nuvalyti ir atnaujinti [...]. Pagaliau p. Ruseckas nutapė (Šv. Teresės bažnyčiai) tris puikius šoninių altorių paveikslus: Šv. Jono, Šv. Mykolo ir Šv. Petro apaštalo, kurie pakeitė senuosius. Ir taip ši, kadaise niūri ir apleista bažnyčia tapo šviesi ir puošni."

1834 m. Ruseckas tvarkė Vilniaus Aušros vartų koplyčios Švč. Mergelė Marija paveikslą. Jurgis Riomeris (Jerzy Remer, 1888-1979 m.) 1927 m. aprašydamas minėtąjį paveikslą, ir aptardamas ankstesnius atnaujinimus, pažymi, kad Ruseckas, 1834 m. atnaujindamas paveikslą labai nesėkmingai pertapė rankas. Tačiau Rusecko atliktiems darbams ir tokiai Aušros vartų koplyčios paveikslo Švč. Mergelė Marija tvarkybos datai prieštarauja lenkų menotyrininkė Maria Kalamajska-Saeed. Monografijoje „Aušros vartai Vilniuje" ji teigia, kad 1834 m. data siejama tik su Vilniaus Šv. Teresės bažnyčios freskų atnaujinimu, kurį atliko Ruseckas. Aušros vartų koplyčia buvo remontuota 1828 m., o vėliau, 1857 m. koplyčios atnaujinimo metu, paveikslą Švč. Mergelė Marija kopijavo Vilniaus dailininkas Karolis Rafalavičius (Karol Rafalowicz, 1830-1861). Gali būti, kad kaip tik tada ir buvo atnaujinant paveikslą pertapytos rankos. Iškyla natūralus klausimas: ar atnaujinimo metu buvo nuimti paveikslą dengiantis aptaisai? Analizuojant 1927 m. prieš tvarkybą atliktus paveikslo aprašymus, galima teigti, kad tuo metu buvo pertapytos tik rankos, o kita vaizdinė dalis neliesta. Vadinasi aptaisai nebuvo nuimti. Taip pat žinant Rusecko atliktų paveikslų tvarkybos darbų preciziškumą, galima rimtai suabejoti versija, kad būtent Ruseckas tvarkė Aušros vartų koplyčios paveikslą Švč. Mergelė Marija. Tačiau tokiai versijai pagrįsti iki dabar trūksta istorinių duomenų.

1837 m. liepos 23 d. Vilniaus kapitula kartu su tapytojais Januševičiumi, Antanu Jankevičiumi ir Pranciškumi Andrioliu (Franciszek Andriolli) ir architektu Karoliu Podčašinskiu (Karol Podczaszynski, 1790-1860 m.) tvarkyti Vilniaus katedrą pakvietė ir Rusecką, kurio pagrindinis uždavinys buvo atnaujinti gerokai apnykusias Michelangelo Palloni freskas Šv. Kazimiero koplyčioje. Dailininkas Smakauskas apie tai rašė:
"Tapybiniu atlikimu tiktai tuomet bus galima įsitikinti, kaip. Ruseckas, kuris šiuos du Šv. Kazimiero koplyčios paveikslus valė, paaiškins, ar šiandien matomi teptuko pabraukimai bei štrichai atsirado valant, ar ir prieš tai jie buvo."

Kūrybinį dailininko palikimą išsaugojo sūnus - dailininkas Boleslovas Ruseckas, prieš mirtį viską užrašęs Vilniaus mokslo bičiulių draugijai. Daug Kanuto Rusecko darbų liko užsienyje, daugiausia Italijoje. Lietuvos dailės muziejus saugo daugiau kaip 330 dailininko piešinių, eskizų, kopijų, studijų, peizažų, portretų, buitinių kompozicijų.

Paveikslo „Poilsis pakeliui į Egiptą", Kanutas Ruseckas (1800-1860) (?), kopija pagal Bartolomė Esteban Murillo (1617-1682) istoriniai tyrimai

Kadangi paveikslas nesignuotas, tai apsunkina atribuciją, tačiau istorinius tyrimus palengvina iššifruoti įrašai ant autorinio porėmio skersinio ir autorinio rėmo. Šie įrašai yra apie šios kopijos užsakovą.

Remiantis daugiamete restauratoriaus patirtimi ir menotyriniais tyrimais, galima teigti, kad šio paveikslo užsakovas buvo Jozefowa Huszczowa. Kadangi rėmai buvo užsakyti pas rėmų gamybos meistrą, jie pažymėti kaip Jozefowa Huszczowa nuosavybė. Remiantis tyrimais galima datuoti šį meno kūrinį XIX a. viduriu. Toks datavimas galimas atsižvelgiant ir į porėmio konstrukciją, ir į tapybos pagrindą-drobę, ir į tapybos manierą, ir į dažų sluoksnio krakeliūras, o ypatingai į panaudotą tapybai autorinį gruntą. Taip pat gruntuotos užlankos leidžia paveikslą datuoti būtent XIX a. viduriu. Akivaizdu, kad gruntas yra paties dailininko pagamintas ir gruntuotas ant drobės. Kiek yra žinoma iš menotyrinių tyrimų, Kanutas Ruseckas dėl taupumo pats gamindavo gruntą ir pats gruntuodavo drobes.

Apie paveikslo užsakovę Józefowa Huszczowa nėra daug istorinių žinių. Kiek yra žinoma, Józefowa Huszczowa nuo 1851 m. iki 1859 m. laikinai už skolas perėmė ir valdė Naudvario dvarą (dab. Panevėžio aps. Panevėžio r. Naujamiesčio sen. Naudvario k.), kuris prieš tai ir vėliau priklausė Kerbedžių giminei. Dar 1919 m. šiame dvare gyveno jos duktė Zofia Huszczowa. Pagal šiuos duomenis galima teigti, kad šią kopiją užsakė būtent Józefowa Huszczowa apie 1852-1859 m. norėdama atnaujinti interjerą. Pabrėžtina, kad Naudvario dvaras buvo netoli Kanuto Rusecko gimimo ir tėvų gyvenamosios vietos. Gali būti, kad arba tėvai, arba pats Kanutas Ruseckas buvo asmeniškai pažįstamas su staiga praturtėjusią Józefowa Huszczowa, kuri ir užsakė pas dailininką šią kopiją.

Būtent kopijos sukūrimo laikotarpiu vienintelis dailininkas, pas kurį tuo metu galėjo būti užsakyta kopija ir buvo Kanutas Ruseckas. Gaila, tačiau nėra jokių rašytinių istorinių žinių galinčių patvirtinti šį faktą.

Paveikslo „Poilsis pakeliui į Egiptą", Kanutas Ruseckas (1800-1860) (?), kopija pagal Bartolomé Esteban Murillo (1617-1682) vizualiniai tyrimai

Paveikslas nutapytas švariai ant baltu plonu sluoksniu gruntuotos drobės. Pradžioje tapytos šviesios dėmės, o paskui plonu sluoksniu tapyti šešėliai. Piešinyje ir spalvose išlaikytas vieningumas, o kartu ir įvairumas. Paveiksle antro plano figūros dengtos lengva lesiruote. Dailininkui nulakavus paveikslą, paviršius dar kartą buvo lesiruotas dažais, dėl to susiformavo lygus dažų sluoksnis. Pagrindinių vaizduojamų figūrų laikysena paprasta, tačiau neatsisakyta menkesnių smulkmenų, kurios išryškina efektingas drabužių draperijas. Per lesiruočių sluoksnius prasišviečiantis autorinis gruntas suteikia paveikslui papildomus spalvinius niuansus.

Paveikslo „Poilsis pakeliui į Egiptą", Kanutas Ruseckas (1800-1860) (?), kopija pagal Bartolomé Esteban Murillo (1617-1682) atribucijos išvados

Remiantis šiame tekste išdėstytais negalutiniais faktais, galima teigti, kad šią kopiją, pagal Bartolomé Esteban Murillo „Poilsis pakeliui į Egiptą", apie 1853-1854 m. pagal Józefowos Huszczowos užsakymą nutapė dailininkas Kanutas Ruseckas. (Vilniaus dailės akademijos Humanitarinių mokslų menotyros krypties doktorantas Aukščiausios kategorijos tapybos restauratorius Juozapas Blažiūnas, Vilnius, 2012)

Parodos:  ekspozicija „In Art We Trust“ šiuolaikinėje meno mugėje  "Art Vilnius", 2019.

Nuotraukose: ekspozicija „In Art We Trust“ šiuolaikinėje meno mugėje  "Art Vilnius", 2019; meno albumas „Art & Us“, Lewben Art Foundation, 2019; "Leaderpia" - Pietų Korėjos žiniasklaida.