(Atr.) Švč. Jėzaus Širdis

Autorius: Rustemas Jonas, 1762 - 1835

Sukūrimo metai: 1817 m. 

Kūrimo technika: drobė, aliejus.

Matmenys: 179x88cm.

"Vieno Švč. Jėzaus Širdies paveikslo istorijos pėdsakais", Regimanta Stankevičienė, Menotyra, 2020. T. 27, Nr. 4, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, Vilnius.

Straipsnis skirtas 1817 m. nutapytam paveikslui „Švč. Jėzaus Širdis“ – jo pirminės vietos, aukotojų identifikavimui, sukūrimo kontekstų, pirmavaizdžio ir galimo tapytojo išaiškinimui. Tekste nagrinėjama savitų bruožų turinti kūrinio ikonografija, pateikiamas ją tiksliau nusakantis paveikslo pavadinimas. Naudojami istoriografinis, ikonografinis ir menotyrinės analizės metodai.

Straipsnyje pristatomas privačiame rinkinyje saugomas paveikslas iki šiol netyrinėtas. Dėl profesionalios tapybos ir netipiškos Švč. Jėzaus Širdies ikonografijos menotyrinio dėmesio verto šio kūrinio kilmės ir istorijos bruožus padėjo atkurti paveiksle nutapyto herbo ir fragmentiškai išlikusio aukojimo įrašo išaiškinimas. Todėl jau buvo galima nustatyti tyrimų gaires, pasinaudoti toliau išnašose nurodomais šaltiniais ir literatūra apie pirminę paveikslo saugojimo vietą, fundatorius ir kūrinio paaukojimo aplinkybes. Nustatant galimą paveikslo tapytoją naudotasi kontekstiniais duomenimis, menotyrine lyginamąja analize, analogais.

Privačiame rinkinyje esantis paveikslas į jį pateko taip pat iš privataus asmens ir blogos būklės. Naujųjų savininkų užsakymu jį 2019 m. profesionaliai restauravo Jūratė Derkintienė. Pagal reprezentatyvią kompoziciją su Švč. Jėzaus širdies figūra centre ir dydį akivaizdžiai bažnyčios altoriui skirto paveikslo (drobė, aliejus; 179 × 88 cm) dešiniajame viršutiniame kampe išlikusio įrašo lenkų kalba įskaitomi fragmentai teleido sužinoti, kad jis 1817 m. įgytas kažkokios bažnyčios koliatorių ponų Burbų, kad Burbienė kilusi iš Uvainių, be to, matoma ir Šiaulių pavietą mininti santrumpa. Paveikslo kairiajame viršutiniame kampe nutapytas jungtinis aukotojų šeimos dviejų laukų herbas taip pat bylojo apie abi minimas gimines suvienijusią šeimą: heraldinėje dešinėje – žydras laukas su auksinio kryžiaus užlenktais galais figūra (modifikuota Burbų giminės herbo Odyniec III figūra), heraldinėje kairėje – raudonas laukas su balta gulbe, perverta ruda strėle, ir žvaigžde (Uvainių herbas „Gulbė“). Kita vertus, abi herbo figūros nutapytos ne visai tipiškos formos.

Paveikslo sukūrimo kontekstai ir aukotojai

Pagaliau, paveikslo paaukojimą galėjo paskatinti ir grynai asmeninė priežastis – aukotojams Kazimierui ir Ievai Burboms tais metais gimė trečia dukra Anelė, tad galėjo būti dėkojama po šio įvykio ar aukojama prieš jį (pavyzdžiui, tikintis susilaukti sūnaus). Šiame kontekste paveikslo su atitinkamu įrašu ir herbu svarbiausiai bažnyčios vietai – didžiojo altoriaus pirmajam tarpsniui – paaukojimas suvoktinas kaip ryški manifestacija, įvaizdinanti koliatorių pamaldumą, dėmesį jų globojamai bažnyčiai ir dosnumą. Dar reikia pastebėti, kad aukotojai veikiausiai jau buvo susipažinę su pamaldumu Švč. Jėzaus Širdžiai ir patys jį praktikavo. Kazimieras ir Ieva Burbos gyveno vyro giminės XVIII a. pab. įsigytame Pašušvio dvare (ten 1811 ir 1813 m. gimė pirmos dvi jų dukros); šios vietos Visų Šventųjų bažnyčioje taip pat veikė 1769 m. popiežiui Klemensui XIII leidus įkurta Švč. Jėzaus Širdies brolija ir jos altorius stovėjo koplyčioje su sienoje įmūryta Kazimiero tėvo Antano Burbos (apie 1713–1799) memorialine lenta.

Kontekstą gali papildyti duomenys apie aukotojus ir jų šeimos kultūrinius interesus. Ieva Burbienė užaugo Raseinių apskrities raštininko, lietuvių kalbos tyrinėtojo, poligloto Leono Uvainio (1755–1828), parašiusio neišlikusį etimologinį žodyną, siūlyto į lektoriaus vietą Vilniaus universitete planuojamoje įkurti Lietuvių kalbos katedroje, susirašinėjusio su Dionizu Poška, šeimoje. Įdomu, kad susidaro visa grupė, ir ne vienos kartos, jos su Kazimieru Burba palikuonių, susijusių su Lietuvos menine kultūra. Sūnus Kleopas Kletas pagarsėjo architektūros istorijai svarbaus jau minėto Belvederio dvaro komplekso sukūrimu. Dukra Anelė ištekėjo už dailininko mėgėjo Severino Römerio (Edvardo Jono Römerio brolio) ir du iš jų vaikų (Kazimieras ir Marija Antanina) taip pat buvo dailininkai mėgėjai. Tapyba užsiėmė dar dvi kitos Burbų vaikaitės – dukros Irenos Gurskienės dukros: Marija Anelė Volmerienė ir Juzefa Alina Gurskytė. Ir tai dar ne visi giminystės ryšiais susiję dailininkai.

Burbų dovanotasis Švč. Jėzaus Širdies paveikslas po 1902–1919 m. Apytalaukio bažnyčios remontų ir Pirmojo pasaulinio karo nuostolių atstatymo vėl papuošė jos naujo didžiojo altoriaus pirmąjį tarpsnį. Dabar altoriuje esančia kopija paveikslas veikiausiai pakeistas 1964 m., kai didysis altorius buvo iliuminuotas, o jo paveikslai„atnaujinti“. Po altoriaus perstatymo XX a. įgytas viršutinis jo šv. Baltramiejaus atvaizdas tikrai galėjo būti tik panaujintas, bet vietoje seno apatinio Jėzaus paveikslo būtent tada galėjo atsirasti altoriuje tebesanti ryškesnių spalvų ir laisvesnės tapysenos jo kopija. Kita vertus, ar paveikslas pirminę vietą „paliko“ tuomet, ar kiek vėliau, ir kur jis pabuvojo, iki buvo įgytas dabartinių savininkų, neatsekta. O paveikslo pakeitimo kopija paskatos aiškios: XX a. prasta tapusi šio kūrinio būklė. Profesionalaus restauravimo metu sunykę paveikslo tapybos plotai atkurti korektiškai juos retušuojant ir su išlikusia autentiška tapyba nesuniveliuojant, tad matyti, kad praradimų būta nemenkų, ypač paveikslo apačioje, kur gana didelis plotas buvo fragmentiškai teišlikęs, būta ir kitų defektų.

Atskiro aptarimo vertas heraldinis kūrinio elementas. Paveiksle esantį jungtinį Kazimiero Burbos ir Ievos Burbienės (kilusios iš Blinstrubiškių Uvainių) šeimos herbą sudaro į du laukus padalytas skydas, šalmo ir kitų papildomų elementų nėra. Pasak biografinių žinynų, herbynų etc., Burbų giminė naudojosi herbu Odyniec III, o Uvainių – „Gulbe“ (Cygnus, Łabędź). Šiuo atveju abiejų herbo laukų ir jų grafinių figūrų spalvos tipinės, tačiau pačios figūros savaip modifikuotos. Heraldinėje dešinėje – Burbų herbe – mėlyname lauke esanti auksinė grafinė figūra neatitinka nė vienos iš bent penkių herbo Odyniec atmainų. Nors pagrindinis kryžmiškas jos karkasas pakartojamas, tačiau vietoje strėliško viršaus ir pusiau strėliškos (be vieno sparnelio) apačios paveikslo herbo figūros ir stiebo, ir skersinio abu galai atlenkti stačiu kampu, po du atlankus it gnybte atkreipiant vienas į kitą. Abejonė, ar „neatpažįstamas“ ženklas nebuvo pakeistas paveikslą restauruojant (ar kažkada seniau jį naujinant), atmestina, nes Kazimiero ir Ievos sūnaus Kleopo Kleto Burbos naujai suformuoto Belvederio dvaro ansamblio koplyčios fasade išlikęs beveik tapatus, t. y. be strėlės formos elementų, reljefinis herbas. Tiesa, jis dar kiek kitaip modifikuotas – kryžmiškos jo figūros galų atšakos pasuktos sudarant svastikos formą, nors svastikai jos yra netipiškai trumpos. Betgi ir heraldinėje kairėje esantis Uvainių giminės „Gulbės“ herbas skiriasi nuo tipinių pastarojo herbo atmainų, nes baltą gulbę, pavaizduotą raudoname lauke, dar papildo ją iš apačios įstrižai perverianti ruda strėlė ir auksinė žvaigždė virš paukščio. Tad aptariamasis herbas nukreipia abiejų giminių heraldikos tyrinėjimų link ir teikia įdomios medžiagos apie Lietuvos, ypač Žemaitijos, istorijai ir kultūros istorijai svarbių Burbų ir Uvainių giminių bajoriškosios tapatybės reprezentacijas.

Paveikslo pirmavaizdis, ikonografijos ir meninės raiškos bruožai

K. ir I. Burbų paaukoto Švč. Jėzaus Širdies paveikslo ikonografija ir kompozicija yra retos, jų analogų Lietuvoje nežinoma, nors pirmavaizdis egzistuoja ir juo (jo kartote) remtasi. Šis pirmavaizdis – 1780 m. datuojamas Pietro Tedeschio (apie 1750 – po 1808) Švč. Širdies paveikslas Imolos (Italija) Švč. Mergelės Marijos iš Karmelio kalno bažnyčiai.

Jo aptarimą reikėtų pradėti primenant Eucharistijos motyvo kelią į Švč. Širdies kompozicijas. Nuo XVII–XVIII a. sandūros Katalikų bažnyčioje vis plačiau sklindantį Švč. Jėzaus Širdies kultą lydinčios šio siužeto reprezentacijos dailėje kito ir vaizdo, ir juo perteikiamų idėjų prasme.  Iš pradžių Švč. Jėzaus Širdis buvo vizualizuojama tik širdies simboliu, bet netrukus buvo pasitelkti ją adoruojantys angelai, neretai ir Atpirkėjo auką, ir Eucharistiją simbolizuojantys kančios ženklai ir (arba) Dievo Avinėlis, monstrancija, kielikas su ostija. Kuriant šias kompozicijas remtasi XVII a. pab. Švč. Jėzaus Širdies vizijų regėtojos šv. Marijos Margaritos mistinės patirties metu išgirstais paties Išganytojo žodžiais, siejusiais Jo meile liepsnojančią Širdį ir Eucharistiją. Tokias embleminio pobūdžio kompozicijas, kartais įvardijamas „Švč. Jėzaus Širdies adoravimu“, XVIII a. II p. – XIX a. pr. pakeitė Švč. Jėzaus Širdies, perteikiamos visa arba iki pusės matoma Kristaus figūra su ant krūtinės liepsnojančia širdimi (ar tiesiama delne), ikonografija. Tuomet panašūs atvaizdai, pavyzdžiui, Šiluvos ir Tytuvėnų bažnyčios altorius puošiantys paveikslai ir antros iš šių šventovių prieangio skulptūra, paplito ir Lietuvoje. Jėzaus įvaizdžio ir idėjų perteikimui itin svarbūs yra Išganytojo gestai. Jie įvairūs, tačiau Kristus, rodantis į mišių taurę su ostija arba laikantis ją rankoje, – tik XX a. pr. plačiai ėmusi plisti ikonografija, gimusi iš Švč. Širdies ir Švč. Sakramento kulto suliejimo, kai įvestos bendros jų ypatingo pagerbimo šventės (pavyzdžiui, Švč. Jėzaus Širdies iškilmių oktavos ketvirtadienis – Eucharistinės Švč. Jėzaus Širdies diena). Artimo turinio paveikslai imti kurti jau XVIII amžiuje.

Toks yra ir P. Tedeschio nutapytas paveikslas, šias Kristaus Meilės ir Atperkamosios aukos sąsajas perteikiantis nebe emblemine, o figūrine kompozicija. Apatinėje paveikslo dalyje pavaizduoti trys adoruojantys angelai, panašūs į ankstyvųjų simbolinių Švč. Širdies garbinimo kompozicijų veikėjus. Pagrindinė paveiksle – centrinėje ašyje kylanti tiesi Jėzaus Kristaus figūra su ant krūtinės iškelta, erškėčiais apjuosta, kryželiu vainikuota ir spinduliais apsupta Švč. Širdimi. Dešine ranka, ištiesta, su atverstu ir žaizdos paženklintu delnu, Išganytojas rodo į angelo laikomą ir pastarojo gestais, žvilgsniu papildomai pabrėžiamą Mišių taurę su ostija. Kitapus, priekyje, nuolankiai profiliu klūpinčio angelo figūros kontūras nuo dešinio apatinio kampo veda žiūrovo žvilgsnį ir per sparno lanką kreipia link ostijos ir rodančiosios Jėzaus rankos. Kryptį atkartoja už antrojo angelo matomo trečiojo adoranto fragmentas. Įprasta, kad Išganytojas kaire sulenkta ranka rodo į savo Švč. Širdį. Šiuo atveju ne įsakmus, o švelnus šios pakeltos, praskleistą drabužį prilaikančios rankos gestas nukreipia žvilgsnį ir link Jėzaus veido. Išganytojo ir angelų veidai subtilių bruožų, būdingi sentimentalizmo dailei, kuriai priskirtinas visas kūrinys. Po figūrų kojomis – neryškus (bažnyčios) grindinio piešinys, fone – švytinti dangaus gelmė su angelėlius skraidinančiais švelniais debesimis. Kompozicija barokinė, bet nuotaika jau kitokia. Pagal turinį paveikslas vadinamas „Švč. Širdis ir Eucharistija“, tačiau lietuviškai jį reikėtų įvardyti „Eucharistinė Švč. Jėzaus Širdis“.

Be abejo, paveikslo Lietuvoje tapytojas rėmėsi ne šiuo originalu, o jo kartote, tikėtina, raižiniu. Gal Lorenzo Capponio (g. 1733) atliktu, gana tiksliai atkartojančiu originalą, tik prastesnio piešinio ir papildytu įrašu, leidžiančiu jį pavadinti„Švč. Jėzaus Širdies adoravimu“, o gal ir kitu. Pastarasis raižinys turi bruožų, besiskiriančių nuo originalo, bet aptinkamų ir Apytalaukio paveiksle: Širdį supa ryškesni spinduliai, nebevaizduojami atskleisti ir ranka prilaikomi marškiniai, taurę laikančio angelo galva pasukta mažesniu rakursu.

P. Tedeschio sukurta kompozicija Apytalaukio paveiksle ir daugiau pakoreguota, pritaikyta siauresnei drobei: sumažinta erdvė, vietoje angeliukų debesyse (iki apnykstant paveikslo tapybai debesų būta fono pakraščiuose) nutapytas herbas ir įrašas, atsisakyta fragmentiškai matomo angelo, profiliu klūpantysis pakeltas aukščiau, angelo su taure figūra kompaktiškesnė (buvę apnuoginti keliai uždengti, kairysis nebepakeltas). Palaipsniui blėstantys mistinės šviesos ratilai, esantys italo paveiksle, tapo aiškių kontūrų skrituliais arba plačiu spindulių ratu. Jų šviesa ir atsikartojantis apskritas pavidalas išryškina ir susieja svarbiausius kompozicijos elementus – Jėzaus veidą, širdį ir ostiją. Ir pakeltoji Jėzaus ranka, nebelaikanti drabužio krašto, tarsi papildomai gaubia (saugo) spinduliuojančią širdį ir ryškiau kreipia žvilgsnį į veidą. Kūrinio nuotaika švelni, bet daug nuosaikesnė, ramus ir Jėzaus veidas, žvilgsnis.

Nors 1817 m. paveikslo kompozicija yra inspiruota pavyzdžio, kūrinys reikšmingas Jėzaus atvaizdo raidos Lietuvos dailėje požiūriu dėl retos ikonografijos, taip pat dėl meniškumo. Jis nutapytas profesionalaus dailininko sklandžiai redukuojant ir pertvarkant pirmavaizdžio kompoziciją, piešinys ir formų modeliavimas pasižymi individualia maniera. Tik dėl dalinio sunykimo, deja, šie bruožai dabar atsiskleidžia ne visu buvusiu gražumu. 

Kūrinyje atkartotos sekamosios kompozicijos ypatybės (zigzaginė kompozicijos ašis, adorantų pozos), bet jo nuotaika kitokia, o piešinys, ritminė struktūra būdingesni klasicizmo stiliui, tik ne labiausiai išgrynintai jos daliai. Sodresnis, palyginti su originalo spalvomis, paveikslo koloritas, pagrindinių spalvų – raudonos, mėlynos, žalios (melsvai žalsvos) ir geltonos – lokalios plotmės santūrių tonų fone, draperijų klosčių tipas ir kitos ypatybės būdingos Vilniaus meno mokyklos tapybai. Nors, nesant tiesioginių įrodymų ir dar trūkstant papildomų įvairių tyrinėjimų, dailininką nurodyti be jokių išlygų būtų nekorektiška, žvilgsnis krypsta link Jono Rustemo (1792–1835). Kazimiero Burbos (1780(?)–1841) kontaktus su J. Rustemu liudija šio dailininko sukurtas vaiskio portretas (išlikusi tik paveikslo kopija). Lyginant aptariamą Švč. Jėzaus Širdies paveikslą su žinomais šio dailininko kūriniais, atkreipia dėmesį panašus plaštakų piešinys, draperijų, angelo apnuogintu petimi karnacijų modeliavimas, kitos detalės.

Galima palyginti angelo su monstrancija kaklo, minkštų kontūrų pečių, sulenktos rankos, plaštakos modeliavimą su moterų portretais: Viktorijos Šuazel, Antaninos Veisenhofienės, Kristinos Frankienės ir kitų atvaizdais. Adorantų figūrų judesius ir pagrindinę kūno konstrukciją ryškinančio draperijų modeliavimo atitikmenų arba panašybių galima pamatyti J. Rustemo visos figūros portretuose (1808 m. nutapytame grupiniame ar 1805 m. sukurtame Onos Vankavičienės, pastarajame atkreipia dėmesį aukštyn pakeltos rankos gestas) ir kompozicijose. Šį lyginimą galima pratęsti. Netgi galima įžiūrėti K. Burbos portreto ir Jėzaus bažnytiniame paveiksle panašius veido bruožus. Nors šį panašumą, kaip fundatoriaus pageidavimo rezultatą, reikėtų vertinti atsargiai, jis tikrai pastebimas. Lyginimą apsunkina dėl K. Burbos portreto originalumo kilusios abejonės. Apie Apytalaukio bažnyčiai nutapyto paveikslo autorystę sunku spręsti ir todėl, kad žinomų J. Rustemo kompozicijų, skirtų bažnyčių altoriams, neišliko. Šio dailininko nutapytų šv. Jono Kentiečio ir Švč. Mergelės Marijos paveikslų likimas nežinomas, o biustinio šv. Petro atvaizdo ir Francesco Trevisanio Šv. Šeimos paveikslo kopijos autorystė tebėra hipotetinė; vis dėlto reikėtų įsidėmėti Vincento Smakausko paliudijimą, kad Rustemas tapęs kopijas. Tęsiant tyrimus praverstų aptariamo paveikslo ir kitų tapytojo kūrinių cheminių tyrimų palyginimas. Visgi J. Rustemo autoryste jau dabar atrodo galima paaiškinanti paveikslo meninę kokybę ir sekamos kompozicijos korekcijų sklandumą. Tačiau kol kas abejonė lieka – o gal tai kažkurio jo mokinio darbas?

Išvados

Apytalaukio bažnyčiai 1817 m. sukurtas paveikslas „Švč. Jėzaus Širdis“ vertingas savo istorija, meniškumu, reta ikonografija, kuri leidžia jam suteikti pakoreguotą pavadinimą – „Eucharistinė Švč. Jėzaus Širdis“. Jis papildo žinias apie spėjamo autoriaus – žymaus dailininko Jono Rustemo – kūrybą, net jei vėliau išaiškėtų tik jo mokinio autorystė. Paveikslas svarbus Švč. Jėzaus Širdies kulto ir šio siužeto Lietuvos dailėje tyrinėjimams, reikšmingas Apytalaukio parapijos, mecenatystės Lietuvoje, aukotojų giminių istorijai.

Kūrinys yra tinkamai restauruotas, atkurtas jo pirminis vaizdas, o atliktas istorinis-menotyrinis tyrimas padėjo rekonstruoti jo pirminę vietą ir paskirtį, todėl šia publikacija pristatomas platesniam specialistų ir besidominčiųjų Lietuvos kultūros istorija ratui.

Pabaigai reikėtų pridurti, kad aukotojų Kazimiero ir Ievos Burbų santykį su daile ir kultūra aptarti dar sunku, bet tai galima tyrinėjimų tema, ypač plačiau pažvelgus į giminingus ryšius (gal pavyktų išpainioti kai kuriose publikacijose klaidingai supintas genealogines gijas).