Romos vaizdas nuo Arco Oscuro gatvelės

Autorius: Žametas Albertas (Vaitiekus), 1821 - 1876

Sukūrimo metai: 1858.

Kūrimo technika: drobė, aliejus.

Matmenys: 45,5x44,7 cm (apskritimas kvadrate).

Signatura: A. Zamett/1858 (apačioje centre).

Privatiems rinkiniams priklausantis žymaus XIX a. Lietuvos tapytojo Alberto Žameto (Zamett, Zameytt, 1821-1876) peizažas „Romos vaizdas nuo Arco Oscuro gatvelės" gali būti priskirtas prie tipiškiausių ir gražiausių šio dailininko kūrinių. Paveikslas, kaip rodo signatūra ir data, nutapytas paskutiniaisiais jo „itališkojo periodo" metais, taigi tarsi apibendrina visą Romoje įgytą peizažinės tapybos patirtį. Drobėje įamžintas konkretus vietovaizdis, bet kartu sukuriamas idealizuotas, tobulo grožio Amžinojo miesto vaizdas, kuriame harmoningai dera vešli gamta, iškilūs architektūros paminklai, žmonių figūrėlės ir visus šiuos elementus vienijanti meistriškai perteikta šilto, ramaus vakaro atmosfera. Peizažas nutapytas preciziškai, bet ne sausai, tikslus ir raiškus piešinys dermėje su spalviniais efektais padeda sukonstruoti ir perteikti erdvinę perspektyvą, veda žvilgsnį nuo sodrios pirmojo plano augmenijos gilyn, link tolumoje, šviesiame danguje ryškėjančio Šv. Petro bazilikos silueto. Vėliau žvilgsnis vėl grįžta prie paveikslo plokštumos, kad pasigrožėtų išlakiomis pinijomis, kurių palinkusios viršūnės lyg skėčiai apgaubia bazilikos kupolą - jos ramios ir didingos, tarsi būtų Dievo kūrinijai duotas globos ir laiminimo ženklas.

Albertas Žametas garsėjo savo itališkaisiais peizažais, kuriuose sugebėjo įtaigiai perteikti tos šalies kraštovaizdžio ypatybes, ypač glaudų architektūros santykį su gamta. XIX a. autoriai, rašydami apie Žameto peizažus, dažniausiai pastebėdavo jiems būdingą ypatingą ramybės bei harmonijos nuotaiką, akcentuodavo oro ir šviesos vaidmenį, puikiai perteiktą atmosferiškumą, žiūrovus žavėjusius apšvietimo efektus. 1858 m. aplankęs Žametą jo studijoje Romoje, Kraševskis vėliau prisiminė ten matęs daugybę šiltų, šviesių, nuostabaus kolorito Italijos gamtos studijų ir jau užbaigtų peizažų, tarp kurių galėjo būti ir čia aptariama drobė [J. I. Kraszewski, Kartki zpodrožy 1858-1864. Warszawa, 1866, p. 483-484]. Panašiai ir dienraščio Kurjer wilenski korespondentas, 1859 m. apsilankęs neseniai iš Italijos grįžusio dailininko dirbtuvėje, žavėjosi atsivežtais paveikslais, kurie esą turėjo tiek tiesos perteikiant gamtą, tiek kolorito, erdvės ir gyvybės, kad buvo sunku nuo jų žvilgsnį atitraukti [Gieranonski, O. Wilno. Kurjer wilenski. 1859. Nr. 14, p. 164]. Visi šie apibūdinimai tinka ir peizažui „Romos vaizdas nuo Arco Oscuro gatvelės", kuris yra būdingas Žamato „romietiškojo periodo" tapybai daugeliu aspektų. Beje, dailininkas neretai savo kūriniams pasirinkdavo tondo arba ovalo formatą, tad į kvadratą įpieštas apskritimas jo kūrybos kontekste atrodo organiškai.

Vilniuje gimęs ir čia dailės pradmenis gavęs A. Žametas 1841 -1847 m. laisvojo klausytojo teisėmis studijavo Sankt Peterburgo dailės akademijoje, profesoriaus Maksimo Vorobjovo (1787-1855) peizažinės tapybos klasėje. 1849-1858 m. jis studijavo ir kūrė Romoje, čia galutinai susiformavo jo peizažinės tapybos pobūdis. Tapė daug Romos ir kitų Italijos vietų vaizdų, kurių daugumą įsigydavo įvairių šalių kolekcionieriai, todėl Lietuvoje Žameto kūrinių nėra daug (XIX a. didžiausias jo peizažų rinkinys Lietuvoje buvo dailininko mecenatų Tiškevičių rinkiniuose Raudondvaryje). Kai kuriuos pamėgtus motyvus dailininkas kartojo keletą kartų, ši aplinkybė lėmė, kad tarp išlikusių jo peizažų pasitaiko viena kitai artimų kompozicijų. Verta atkreipti dėmesį, kad Italijos peizažus Žametas tapė ir vėliau, taip pat ir grįžęs į Vilnių, juos kurdamas rėmėsi iš Romos atsivežtais kūriniais. Būtent Vilniuje 1859 m. turėjo būti nutapytas į čia aptariamą Vilniuje esantį kūrinį labai panašus Romos vaizdas, šiuo metu saugomas Rusijoje, Valstybiniame Saratovo dailės muziejuje ("Romos vaizdas", drb., al., 46 x 46 (tondo), sign. A. Zamett 1859, inv. 5K-519) [il. 1]. Svarbu pažymėti, kad Saratove esantis kūrinys laikomas vienu iš trijų Romos apylinkių peizažų už kuriuos 1859 m. Žametui buvo suteiktas akademiko titulas.

Saratove esanti drobė akivaizdžiai nutapyta remiantis dabar Vilniuje esančiu peizažu, sukurtu dar Romoje. Vis dėlto, būtų neteisinga 1858 m. peizažą laikyti 1859 m. nutapytos versijos eskizu ar etiudu, nes abu peizažai yra visai užbaigti savarankiški kūriniai, to paties motyvo variacijos. Drobių formatas labai panašus, bet šiek tiek skiriasi kompozicijos elementai, medžių piešinys, stafažo figūrėlės, spalvinis sprendimas. Tiesa, Vilniuje esančio peizažo koloritas, kaip rodo atlikti fizikiniai tyrimai, gali būti šiek tiek pakeistas vėlesnių kūrinio restauravimų ar atnaujinimų metu, nors pertapymų apimtis nėra didelė (žr. Rapolo Vedricko 2023-14-18 tyrimų ataskaitą). XIX a. pab. - XX a. pradžioje lenkų menotyrinėje literatūroje minimas Žameto paveikslas "Arco Scuro Romos apylinkėse", eksponuotas 1894 m. retrospektyvinėje tapybos parodoje Lvove (tuo metu paveikslas priklaudė grafui Pranciškui Mycielskiui, laikomas dingusiu). Ši drobė, datuojama 1855 m. (nors dėl paskutinio skaitmens yra abejonių, nes signatūroje jis buvo neryškus, bet 1855 m. data buvo užrašyta kitoje drobės pusėje) žinoma tik iš aprašymo, tačiau to pakanka suprasti, kad kompozicija buvo labai artima dabar Vilniuje esančiam 1858 m. variantui. Peizažas apibūdintas kaip apskrito formato, 47 x 47 cm, vaizdavo siaurą keliuką tarp uolų, ant kurių auga pinijos, o tolumoje, gražiame dangaus mėlyje, matyti Šv. Petro bazilikos kupolas [Maria Nitka. Polish Painters in Papal Rome of the 19th Century. Catalogue, Polski Instytut Studiow nad Sztuką Swiata WydawnictwoTako Warszawa-Toruh 2014]. Taigi prie to paties motyvo Žametas grįžo bent tris kartus. Galima pastebėti, kad drobėje vaizduojama Arco Oscuro (liet. - Tamsi arka) vietovė buvo pamėgta XVIII -XIX a. Romoje dirbusių dailininkų ir ne kartą vaizduota peizažuose [il. 2, 3].

Tai siaura, tarp kalvų vingiuojanti gatvelė Pincio kalvos rajone, kurios pavadinimas kilo nuo koplytėlės Santa Maria dell' Arco Oscuro su tikinčiųjų gerbiamu švč. Mergelės Marijos paveikslu. Šis paveikslas, anksčiau kabėjęs po viaduku, jungusiu vadinamąją Poniatovskio vilą su Villa Giulia, XVIII a. pabaigoje buvo perkeltas į nedidelę po viaduku įrengtą uoloje iškaltą koplytėlę, dėl vietos ir tamsumo pavadintą "tamsia arka".

Gatvelei pavadinimą davusi arka su koplytėle pavaizduota ir A. Žameto paveiksle, žemyn vedančio keliuko apačioje, ant tos pačios vertikalios ašies, ant kurios įkomponuota ir Šv. Petro bazilika. Be vizualinio apylinkių patrauklumo ir su liaudiškomis pamaldumo formomis susijusio etnografinio įdomumo ši vaizdinga Romos apylinkių vieta Žametą galėjo traukti ir istorinėmis sąsajomis su paskutiniojo Abiejų Tautų Respublikos valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio sūnėnu, paskutiniuoju Lietuvos didžiuoju iždininku Stanislovu Poniatovskiu (1754-1833). XVIII a. pab. apsigyvenęs Italijoje didikas čia įsigijo įvairių valdų, tarp jų ir Vilą Cesi Romoje, nuo tada iki dabar vadinamą Poniatovskio vilos vardu. Vis dėlto, koks bebūtų šio peizažo pasirinkimo motyvas, Žametui jį pavyko perteikti drobėje labia įtaigiai. Palyginus Žameto sukurtą vaizdą su jo amžininkų sukurtais tos pačios vietos kraštovaizdžiais galima įsitikinti kaip skirtingai menininkai traktavo tą patį Romos kampelį. Žameto kompozicija nuo daugelio kitų skiriasi kompozicijos rafinuotumu ir vizualiai yra efektingesnė. Istorinės sąsajos, susijusios su netoliese esančia Poniatovskio vila, suteikia šiam Romos peizažui papildomų prasmių ir susieja Amžinojo miesto ir žlugusios Abiejų Tautų Respublikos istoriją nematomais saitais. (dr. Rūta Janonienė)