Autorius: Moračinskis Jonas, 1807 - 1870
Sukūrimo metai: 1850 m.
Kūrimo technika: medis, aliejus.
Matmenys: 31 x 22 cm.
Signatūra: J. Moraczynski 1850 r (paveikslo apačioje dešinėje pusėje)
Privačioje kolekcijoje esantis Jono Moračinskio paveikslas „Siuvėja”, 2023 m. pabaigoje įsigytas „Pirone” aukciono namuose Romoje, papildo negausų šio įdomaus XIX a. dailininko kūrinių, esančių Lietuvos rinkiniuose, rinkinį. Dabartinės Ukrainos teritorijoje gimęs ir padėjęs meno studijas dailininkas vėliau daug metų praleido studijuodamas ar keliaudamas įvairiose Europos šalyse (mokėsi Berlyne, Drezdene, Miunchene, Romoje, lankėsi Peterburge, Vilniuje, Varšuvoje, Krokuvoje, Paryžiuje ir kt.). Po įvairias šalis išblaškytas ir jo kūrybinis palikimas, kurį be dailės sudaro ir literatūros kūriniai bei teologijos veikalai. Moračinskio tapyba iki šiol nesulaukė deramo menotyrininkų dėmesio, nors pagrindiniai dailininko gyvenimo faktai, remiantis jo paties J. I. Kraševskiui aprašyta autobiografia, yra skelbiami Lietuvos, Lenkijos dailininkų žodynuose, taip pat ir tokiuose garsiuose leidiniuose, kaip E. Benezit tapytojų žodyne. Paveikslas „Siuvėja” tikriausiai yra tapatus Moračinskio kūriniui „Žydė, verianti siūlą į adatą” (lenk. „Starozakonna nawlekająca igłę”), kuris 1858 m. buvo eksponuotas Varšuvoje surengtoje „Krašto dailės parodoje” (Wystawa Krajowa Sztuk Pięknych), paminėtas dienraštyje Kurjer Warszawski (1858, nr. 205, p. 1099). Kaip rodo paveiksle įrašyta data, „Žydė, verianti siūlą į adatą” nutapyta Vilniuje, nes šiame mieste dailininkas gyveno net 9 metus - nuo 1846 m. rudens iki 1856 m. pradžios. Vilnietiškasis periodas Moračinskio biografijoje buvo labai reikšmingas. Gyvendamas čia dailininkas artimai bendravo su tokiomis asmenybėmis kaip Juozapas Ignacas Kraševskis, Liudvikas Kondratavičius, Stanislovas Moniuška, Vincentas Dmachauskas ir kt., rašė spaudoje dailės klausimais. Severinas Römeris 1847 m. gegužės 23 d. laiške broliui Edvardui mini, kad tik atvykęs į miestą „garsus jaunas tapytojas” J. Moračinskis buvo apsistojęs vyskupo Kazimiero Dmochovskio namuose Pilies g., čia visos keturios dailininko kambario sienos buvo nuo viršaus iki apačios nukabinėtos jo paveikslais, iš kurių laiško autorius ypač išskyrė portretus, tapytus, pasak jo, labai drąsiai ir taikliai. Jau tų metų rudenį Moračinskis persikėlė į vadinamąjį Guto namą toje pačioje gatvėje (dabar Pilies g. 36), kuriame įsirengė erdvią dirbtuvę, kurią pats aprašė laiške J. I. Kraševskiui – pasak dailininko, jo būstą sudarė dvi didelės salės ir trys mažesni kambariai, kurie buvo sausakimši kūrinių, ne tik visiškai dengiančių sienas, bet kai kur netgi sukabintų vienas ant kito. Nors Moračinskis amžininkų buvo itin vertinamas kaip portretų tapytojas, pats dailininkas šio žanro kūrinius tapė dažniausiai tik verčiamas finansinio nepritekliaus, nes kitų kūrinių parduodavo nedaug. Vis dėlto, tikruoju menininko pašaukimu jis laikė „religinę, religinęistorinę ir istorinę tapybą”, kurioje buvo galima išreikšti aukštesnes idėjas, dvasinį turinį. Vilniaus laikotarpiu Moračinskis tapė daugiausia altorinius paveikslus, taip pat istorines, buitines kompozicijas, neretai rinkdamasis temas ir tipažus iš žydų gyvenimo. Paveikslas „Žydė, verianti siūlą į adatą”, kaip ir kai kurie kiti šio dailininko kūriniai, atspindi susidomėjimą izraelitų gyvenimu, savitomis šios tautos tradicijomis, kostiumo egzotika. Tačiau akivaizdu, kad po išoriškai buitiniu vaizdu slypi gilesnės dailininko mintys, jo siekimas išreikšti vidinį žmogaus grožį, pasakojimas apie žmogaus sielą, kurią nušviečia dangiška šviesa. Pasinaudodamas „rembrantiškos” šviesotamsos efektais Moračinskis sukuria slėpiningą nuotaiką, kartu išreikšdamas ir simbolinę vaizdo potekstę. Kūrinio prasmių ir idėjų analizei reikėtų paskirti detalesnį tyrimą. Paskutinius gyvenimo metus Moračinskis praleido Šveicarijoje, Ciuriche. Įdomu, kad tame pačiame mieste gyveno ir mirė Andriaus Taujanskio draugas gydytojas Ferdinandas Gutas, kurio namuose, tiesa, tuomet jau valdomuose Ferdinando sesers Onos Malinovskos, dailininkas gyveno Vilniuje. Ciuricho laikotarpiu Moračinskis daugiau laiko skyrė teologinių raštų kūrimui negu tapybai. Po dailininko mirties jo kūrybinis palikimas buvo išblaškytas, 1870 m. gegužės 25 d. laikraštis Gazeta Polska, pranešęs apie Moračinskio mirtį, informavo, kad įvairūs dailininko paveikslai po kelių dienų bus parduoti Varšuvoje. 1873 m. rudenį Kurjer Warszawski (nr. 220) informavo, kad Varšuvoje dar galima nebrangiai įsigyti Moračinskio kūrinių. „Siuvėja” tiksliau nežinomu keliu pateko į Skandinaviją. Vėliau, kaip rodo etiketė kitoje kūrinio pusėje, siūlą veriančios senutės žydės paveikslas buvo parduotas Stokholme veikusiuose “Lilla Bukowskis” aukciono namuose. J. Moračinskio paveikslą „Siuvėja (žydė, verianti siūlą į adatą)” įdomu palyginti su Lietuvos dailės paveldo mėgėjams gerai žinoma Vincento Slendzinskio drobe „Senutė, verianti siūlą į adatą”, nutapyta 1855 m. Vilniuje. Šių dviejų kūrinių ikonografinės sąsajos leidžia kelti prielaidą, kad kad Slendzinskis buvo matęs 1850 m. nutapytą Moračinskio paveikslą, kurį savaip interpretavo ir sukūrė savąjį panašios kompozicijos variantą (Dr (hp) Rūta Janonienė).