Vilniaus Botanikos sodas

Autorius: Januševičius Marcelis , 1806 - 1859

Sukūrimo metai: apie 1830 m. 

Kūrimo technika: popierius, akvarelė.

Matmenys: 18,5x29 cm.

Nesignuotas, užrašas apačioje dešinėje (sidabriniu pieštuku, sunkiai įskaitomas): Миловидов.

Dailininkas Marcelis Januševičius (1805–po 1864) yra žinomas besidomintiems Lietuvos XIX a. dailės istorija: jo kūriniai yra publikuoti įvairiuose Vilniaus meno mokyklos palikimui skirtuose leidiniuose, o pagrindinius gyvenimo faktus rasime Lietuvos ir Lenkijos dailininkų žodynuose. Vis dėlto, jo kūrybinis palikimas, išblaškytas po įvairių šalių rinkinius, dar tik pradedamas giliau tyrinėti. Šiuos tyrimus sunkina tai, kad nemaža dalis jo darbų, dar XIX a., išvežtų į Rusiją, yra sunkiai prieinami mokslininkams.

Privačiuose rinkiniuose esanti akvarelė „Vilniaus botanikos sodas“ tiek vaizduojamo motyvo prasme, tiek tapybos braižo požiūriu yra labai būdingas šio dailininko kūrinys. Nors akvarelė nesignuota, ją atributuoti galima remiantis istoriniais duomenimis ir stilistinių bruožų analize. Įvairiuose jo kūriniuose labai panašiai vaizduojami medžiai, analogiškai tapomas debesuotas, dažnai žaros nurausvintas dangus.

M. Januševičius, kaip ir jo tėvas Martynas (Marcelis) Januševičius, buvo Vilniaus meno mokyklos auklėtinis, nuo 1819 m. studijavęs tapybą ir piešimą pas profesorių Joną Rustemą, o1825–1826 m. lygiagrečiai lankęs fizikos, chemijos, minerologijos, botanikosir zoologijos paskaitas. Vis dėlto, dailės disciplinos buvo pagrindinė jo studijų sritis, kurią baigė 1828 m. gavęs meno kandidato laipsnį. Lietuvos meno istorijoje M. Januševičius žinomas visų pirma kaip Vilniaus architektūros ir dailės paminklų fiksuotojas. Jo sumanytas litografijų ciklas „Vilniaus miesto senovės paminklai“ iš esmės laikytinas J. K. Vilčinskio „Vilniaus albumo“ pirmtaku. 1837 m. buvo paskelbta M. Januševičius albumo prenumerata, kurioje skelbta, kad ciklas vainikuos kelerių metų dailininko darbą, skirtą Vilniaus paminklų tyrinėjimui, piešimui, o taip pat aprašymui. 40-ties lakštų albumą turėjo sudaryti Vilniaus bažnyčių ir rūmų vaizdai, antkapinių paminklų, garsiausių paveikslų ir kitų meno bei istorijos paminklų piešiniai, o taip pat bendri Vilniaus vaizdai, piešti žvelgiant nuo Trijų Kryžių, Bekešo ir Pilies kalnų. Dėl nežinomų priežasčių toks litografijų albumas nebuvo išleistas, bet Januševičius ir vėliau fiksavo senovės paminklus akvarele. Didelės įtakos šiai jo veiklai turėjo Eustachijaus Tiškevičiaus užsakymai ir mecenatinė veikla. Nors Januševičius nebuvo Archeologijos Komisijos nariu, bet su Senienų muziejumi ir Eustachijumi Tiškevičiumi glaudžiai bendradarbiavo. Neatsitiktinai būtent M. Januševičiui buvo pavesta įamžinti iškilmingą Senienų muziejaus atidarymo posėdį. Kaip tam tikrą specifinį M. Januševičiaus piešinių ir akvarelių bruožą galima išskirti jų dokumentinį pobūdį, rodantį, kad bent jau dalis šių kūrinių buvo numatyta mokslinių istorijos ar archeologijos veikalų iliustravimui. Didelį M. Januševičiaus (ir jo sūnaus Stanislovo) piešinių ir akvarelių rinkinį Vilniuje turėjo Adomas Honoris Kirkoras ir jo žmona (dabar šie kūriniai yra Varšuvos nacionaliniame muziejuje). Kitas pluoštas Januševičiaus kūrinių buvo Eustachijaus Tiškevičiaus kolekcijoje, iš kurių pateko į Vilniaus Senienų muziejaus rinkinius, o po muziejaus likvidavimo 1865 m. didelė jų dalis buvo išvežta į Rumiancevo muziejų Maskvoje. Dalis Januševičiaus kūrinių liko Vilniuje ir saugota Viešosios bibliotekos rinkiniuose. Šios bibliotekos muziejaus rinkinių prižiūrėtoju buvo Aleksandras Milovidovas. Būtent ši pavardė yra ant čia aptariamos akvarelės ir tikriausiai žymi kūrinio nuosavybę. Kada ir kokiomis aplinkybėmis akvarelė galėjo patekti į Milovidovo rinkinius sunku pasakyti, nes apie M.Januševičiaus gyvenimą po 1864 m. duomenų nėra. Akvarelė galėjo būti įsigyta iš jo šeimos narių ar kitų vilniečių, o gal buvo tarp nesuinventorintų bibliotekos kūrinių.  

Akvarelės sukūrimo laiką galima nustatyti lyginant su kitais Vilniaus dailininkų kūriniais, įamžinusiais tą patį miesto vaizdą. Vilniaus botanikos sodas –populiarus ir mėgstamas XIX a. Vilniaus ikonografijos motyvas. Sostinės centre, pilių teritorijoje įkurtas sodas susijęs ir su Universiteto istorija, ir su daug senesnės –kunigaikščių Lietuvos–atminimo įamžinimu. Tolumoje matomas kryžių kalnas primena Lietuvos kaip krikščioniškosios valstybės istorijos pradžią, paženklintą vienuolių pranciškonų kankinystės, o pirmame plane kairėje matomi šiltnamiai miesto senbuviams priminė ne tik profesorių Jundzilą, bet ir nugriautus Didžiųjų kunigaikščių rūmus. A. H. Kirkoras savo „Pasivaikščiojimuose po Vilnių“ rašė: „Žavinga tai vieta! Vilnelė ją plauna ratu, o už jos puikūs Trijų kryžių, Pilies ir truputį toliau Bekešo kalnai. Gražus tiltelis, permestas per Vilnelę, veda į kalnus. Kas juose lankėsi, ypač tekant saulei, ir gėrėjosi nuo jų atsiveriančiais stebuklingais vaizdais, supras kaip brangūs ir žavūs jie kiekvienam vilniečiui. Vasaros vakarais sode groja muzika, minios žmonių užplūsta gatves, pavargę randa poilsį po milžiniškomis tuopomis, sodintomis paties Jundzilo ranka, po kuriomis jis, gilioje senatvėje, uždarius Universitetą mėgdavo sėdėti. Botanikos sodo šiltnamiai taip pat priskirtini krašto paminklams. Jų statybai Vilniaus gubernatorius Janas Fryzelis šio amžiaus pradžioje davė 40000 plačių senovinių plytų iš 1797 m. išardytos Žemutinės pilies, iš jų pastatyti gilūs šiltnamio pamatai ir sienos iki pusės aukščio“ (Kirkor Adam Honory, Przechadzki po Wilnie i jego okolicach, Wilno 1856).

M. Januševičiaus akvarelė kompozicijos prasme yra panašiausia į Motiejaus Pšibilskio litografiją, sukurtą pagal Karolio Račinskio piešinį. Kūriniai nėra identiški, bet jų tarpusavio ryšys labai tikėtinas. Litografija yra datuojama 1830 m. Įdomu, kad būtent tais metais Račinskis buvo paskelbęs 16 litografuotų Vilniaus vaizdų prenumeratą, galbūt tuo įkvėpęs ir M. Januševičių, po kelerių metų bandžiusį įgyvendinti panašų projektą (Dr. (hp) Rūta Janonienė).