Sūnaus Stepono portretas

Autorius: Silvanavičius Nikodemas , 1834 - 1919

Sukūrimo metai: XIX a. antra pusė.

Kūrimo technika: drobė, aliejus.

Matmenys: 46.5 x 38.5 cm.

Portreto kitoje pusėje, ant rėmo, yra priklijuota etiketė su rinkinį tvarkiusios N. Silvanavičiaus marčios (sūnaus Stanislovo žmonos) užrašu, nurodančiu, kad portretas yra jo sūnaus Stepono portretas

Dailininkas Nikodemas Silvanavičius (Siliwonowicz, Sylwanowicz, Silwanowicz, 1834–1919) gyveno ir kūrė sunkiu istoriniu laikotarpiu. Jis gimė 1834 m. gruodžio 13 d. (pagal Grigaliaus kalendorių – 25 d.) Vilniaus apskrityje, Vileikos valsčiuje, Cincevičiuose (dab. Baltarusija), smulkių bajorų Jurgio ir Anastazijos Silvanavičių šeimoje ir patyrė visus posukiliminėmis represijomis paremtos imperinės carizmo politikos suvaržymus (literatūroje įsitvirtinęs teiginys apie valstietišką Silvanavičiaus kilmę yra klaidingas). Vis dėlto, palankiai susiklosčius aplinkybėms, mokykloje išryškėję jo meniniai gabumai atkreipė Maladečnos dvarininko dėmesį, kuris pavedė jaunuoliui mokyti savo vaikus, o vėliau parėmė finansiškai studijas Peterburgo dailės akademijoje (čia Silvanavičius studijavo 1856–1859 m. tapybą ir 1866–1870 m. mozaiką). Keletą metų tarp studijų dailininkas gyveno Vilniuje, kurį laiką turėjo dirbtuvę Römerių name Savičiaus gatvėje. Tačiau Peterburgas tapo dailininkui tuo miestu, kuriame klostėsi jo profesinė ir pedagoginė karjera. 1876 m. gavęs akademiko titulą ir profesoriaus vardą jis iki 1898 m. gyveno ir dirbo imperijos sostinėje, į Lietuvą grįždamas tik atostogoms. Su Lietuva dailininką siejo ir šeima. 1865 m. Karkažiškių bažnyčioje Silvanavičius susituokė su bajoraite Pelagėja Pranckevičiūte (Fronckiewicz, Frąckiewicz, apie 1842–1901), su kuria susilaukė keturių sūnų. Šeima itin pamėgo Birštono apylinkes, taip pat lankydavosi Jiezne, pas Pelagėjos seserį Vincentą, ištekėjusią už dvarininko Igno Kvintos. 1901 m. mirus žmonai N. Silvanavičius apsigyveno Birštone, vėliau įsikūrė Prienuose. Dailininkas mirė 1919 m. gegužės 21 (28) d. Vileikoje,  grįždamas į Lietuvą iš Rusijos gilumos, kur buvo pasitraukęs Pirmojo pasaulinio karo metu. N. Silvanavičius tapė įvairių žanrų kūrinius, sukūrė nemažai altorinių ir kitokių religinių paveikslų bažnyčioms, pavyzdžiui, Kristaus kančios stočių ciklą Vilniaus katedrai (šį užsakymą gavo žmonos brolio, Vilniaus katedros kapitulos prelato Viktoro Pranckevičiaus dėka). Taip pat jis mėgo tapyti portretus, ypač dažnai kūrė artimųjų ir draugų atvaizdus. Dailininko palikuonių rinkiniuose išliko keletas jo tapytų šeimos narių portretų, iki šiol nei tyrėjams, nei meno mylėtojams plačiau nežinomų. Šie kūriniai po Nikodemo Silvanavičiaus mirties liko Lietuvoje jo sūnaus Stanislovo rinkiniuose, vėliau atiteko Stanislovo našlei Stefanijai, o po jos mirties perėjo jos antrojo vyro Sviechovskio (Świechowski) paveldėtojams, gyvenantiems Varšuvoje. Pastaruoju metu kartkartėm dalis šių portretų pasirodo Lenkijos aukcionuose. Iš šių šeimos rinkinių yra ir N. Silvanavičiaus “Sūnaus Stepono portretas”, neseniai įsigytas aukcione Varšuvoje ir sugrąžintas į Lietuvą. ((hp) Rūta Janonienė VDA Dailėtyros instituto Vyriausioji mokslo darbuotoja)

Parodos: XVI a.–XX a. pr. vaizduojamosios ir taikomosios dailės kūrinių paroda "Juslės ir jausmai", 2024 m. gruodžio 5 d. - 2025 m. gegužės 4 d., LNDM Vilniaus paveikslų galerija, Vilnius. 

Nuotraukose: Pasiruošimas parodai ''Juslės ir jausmai''. Nuotraukos autorius – Vadim Šamkov; Ekspozicija parodoje "Juslės ir jausmai". Nuotraukų autorė Gintarė Grigėnaitė.