Saulėlydis Tobolske

Autorius: Damelis Jonas , 1780 - 1840

Sukūrimo metai: XIX a. pirma pusė.

Kūrimo technika: drobė, aliejus.

Matmenys: 53,5 x 97 cm. 

Jonas Damelis (apie 1780–1840) yra vienas garsiausių Vilniaus meno mokyklos atstovų, Pranciškaus Smuglevičiaus ir Jono Rustemo mokinys. Svarbiausi dailininko biografijos faktaiyra žinomi: po studijų jis kurį laiką dirbo piešimo mokytoju Vilniaus gimnazijoje, apie 1816 m. apsigyveno Minske, 1820–1822 m. buvo ištremtas į Tobolską, po amnestijos vėl grįžo į Minską, kuriame gyveno iki mirties, išvykdamas tik trumpam. Nepaisant tokio gan stabilaus gyvenimo, jo kūryba buvo ir tebėra gan menkai žinoma. Muziejų rinkiniuose ir privačiose kolekcijose šio dailininko kūrinių, ypač tapybos darbų, reta. Gal tą galima paaiškinti tuo, kad kol kas išsamiausia Damelio gyvenimui ir kūrybai skirta publikacija yra parašyta dailininko Adomo Šemešio dar XIX a., o vėlesni tyrimai ją tik nežymiai papildė. Todėl kiekvienas naujai atrastas tapytojo paveikslas yra didelės svarbos įvykis. Privačioje kolekcijoje esantis paveikslas „Saulėlydis Tobolske“ priskirtinas prie tokių reikšmingų atradimų.Iš jau minėtos A. Šemešio publikacijos žinome, kad grįžęs iš tremties Damelis ne kartą tapė Tobolsko vaizdą, kurį įkvėpė Sibiro platybėse patirtas įspūdis, buvęs aprašytas ir dailininkodienoraštyje: „Apsiniaukęs dangus, tolumoje lyja lietus, tik jo dalis stipriai apšviesta besileidžiančios saulės. Tolumoje status Irtyšiaus krantas, ant kurio miestas, šviesoje“ . Iš tiesų meistriškai perteikti apšvietimo efektai ir jų kuriama emocinė nuotaika yra didžiausias šio efektingo peizažo pranašumas. Pasak Šemešio, grįžęs į Minską Damelis nutapė kelias „Sauėlydžio Tobolske“ versijas, dvi iš jų XIX a. buvo Minske P. Kobylinskio ir P. Legatovičiaus rinkiniuose, dar viena XX a. I p. minima Mošinskių dvare Loniove. Iki šiol buvo žinoma viena išlikusi šio siužeto drobė, saugoma Krokuvos nacionaliniame muziejuje . Šis paveikslas nėra identiškas vilnietiškam variantui – jis didesnio formato, ryškesnio kolorito, pasižymi labiau užaštrintais šviesotamsos kontrastais, labiau išplėtota kompozicija. Pirmame krokuviškio peizažo plane, šešėlyje, yra pavaizduotos figūros, paminėtos ir 1842 m. A. Šemešio pateiktame kūrinio aprašyme – kairėje pusėje, arčiau pastato, dailininkas pavaizdavo save, sėdintį vežime ir drobėje piešiantį tolumoje matomą miestą. Šalia dailininkas įamžino savo draugą (Šemešys jį įvardino inicialais P. R.), o labiau dešinėje sukomponavo grupelę totorių .Svarbu pastebėti, kad Vilniuje esančioje drobėje jokių figūrų pirmame plane nėra. Vilniškė drobė ne tik mažesnio formato, bet ir ne tokia ryški, švelnesnio kolorito, truputį laisvesnio piešinio. Vis dėlto palyginus abi drobes matyti, kad abu peizažai yra tos pačios rankos kūriniai. Kadangi peizažai nėra identiški, jų negalima vertinti per originalo ir kopijos prizmę. Atsižvelgiant į tai, kad mažesnėje drobėje, esančioje Vilniuje, nėra figūrų, logiška manyti, kad ši drobė yra pirminė studija, galbūt tapyta iš natūros. A. Šemešys savo straipsnyje labai akcentavo natūros studijų reikšmę Damelio kūryboje ir būtent šias studijas laikė jo kūrinių originalumo pagrindu. Matyt, tik vėliau, dirbtuvėje, pagal etiudą tapydamas peizažą, dailininkas drobėje pavaizdavo ir save, jau tarsi žvelgdamas į šią sceną iš šono, iš atminties perspektyvos. Taigi gali būti, kad Krokuvos muziejuje esančioje įspūdingoje kompozicijoje yra įamžintas kuklesnio Vilniuje esančio etiudo kūrimo momentas (Dr. (hp) Rūta Janonienė).