Natiurmortas (Vanitas)

Autorius: Moračinskis Jonas, 1807 - 1870

Sukūrimo metai: 1851 m.

Kūrimo technika: drobė, aliejus. 

Matmenys: 60x49 cm.

Signatūra: J. Moraczynski fecit 1851 (paveikslo apačioje kairėje pusėje).

Jonas Moračinskis (Jan Moraczyński, apie 1807–1870) – įdomus XIX a. dailininkas, kilęs iš dabartinės Ukrainos teritorijos, vėliau daug metų praleidęs studijuodamas ar keliaudamas įvairiose Europos šalyse (mokėsi Berlyne, Drezdene, Miunchene, Romoje, lankėsi Peterburge, Varšuvoje, Krokuvoje, Paryžiuje ir kt.) ir net 9 metus (nuo 1846 m. rudens iki 1856 m. pradžios) praleidęs Vilniuje. Pagrindiniai jo gyvenimo įvykiai žinomi iš autobiografijos, parašytos Juzefui Ignacui Kraševskiui. J. Moračinskis kūrė įvairių žanrų kūrinius, bet ypač vertino religinę ir istorinę tapybą, kurioje siekė išreikšti gilesnes filosofines idėjas. Dailininkas buvo linkęs į teologines studijas, gyvenimo pabaigoje daug rašė religiniais klausimais.

Vilnietiškasis periodas, paženklintas bendravimo su žymiais romantizmo literatūros ir dailės kūrėjais, Moračinskio biografijoje buvo labai reikšmingas ir produktyvus. Privačiuose rinkiniuose Lietuvoje esantis Vanitas tipo natiurmortas, kaip rodo signatūra, taip pat sukurtas gyvenant Vilniuje ir atspindi dailininko polinkį į filosofinius bei religinius apmąstymus. Lietuvos XIX a. dailės kontekste tai itin reto žanro kūrinys. Vilnietiškojo romantizmo teorijoje buvo akcentuojamas meno kūrinio patriotinis, pilietinis turinys, todėl natiurmortai beveik išnyko iš dailininkų kūrybos repertuaro. Moračinskis, studijų metais susipažinęs su įvairių šalių dailės mokyklomis, neatmetė ir šio gilias ikonografines tradicijas Europos tapybos istorijoje turinčio žanro. Nuo Renesanso laikų žinomas alegorinio natiurmorto tipas ypač išpopuliarėjo XVII a. olandų tapyboje, bet buvo nepamirštas ir vėlesnių laikų dailininkų. Vanitas (iš lotynų k. – „tuštybė‟) tipo natiurmortuose užkoduotos žmogaus gyvenimo laikinumo, būties trapumo, turtų, malonumų ir žemiškos galios beprasmybės idėjos (terminas kilęs iš Saliamonui priskiriamos frazės Biblijoje - „tuštybių tuštybė ir viskas tuštybė” (Vanitas vanitatum et omnia vanitas). Moračinskio alegoriniame natiurmorte elementų nedaug, bet kiekvienas iš jų akivaizdžiai turi savo prasminį krūvį, nors gali būti interpretuojami įvairiai. Šiuo kūriniu Moračinskis skatina žiūrovą pasinerti į būties, gyvenimo ir mirties apmąstymus, nes buvo įsitikinęs, kad „dailininkas, kaip kiekvienas filosofas, pirmiausia turi būti nepriklausomas nuo laikinumo; turi būti krikščioniškas išminčius, kad dvasią sukurtų, turi būti poetas ir menininkas, o ne rafinuotas amatininkas, kad perteiktų ją dvasingai ir poetiškai”, rašė dailininkas 1849 m. paskelbtame straipsnyje (Pamiętnik naukowo literacki, 1849, zesz. 2, p. 44).

Moračinskio kompozicijos sąlygiškumas iš karto leidžia suprasti, kad tai nėra tik gražiai išdėlioti daiktai. Lygiame juodame fone išryškėja prabangios raudonos draperijos fragmentas - lyg kraujo srautas, atskiriantis pirmame drobės plane sukomponuotus simbolinius objektus nuo aklinos fono tamsos, tikriausiai išreiškiančios ateities neįžvelgiamumą. Pirmame plane vaizduojami Vanitas tipo natiurmortams įprasti daiktai – deganti žvakė (žmogaus gyvenimo simbolis), blausioje jos šviesoje boluojantis puošnus stalinis laikrodis (nenumaldomos laiko tėkmės ir visa ko laikinumo simbolis) ir svarbiausi elementai – ant atverstos knygos gulinti kaukolė su laurų vainiku, o po ja - rapyra ar špaga su prabangia rankena. Atverstos knygos puslapiai tušti, taigi šiuo atveju turbūt vaizduojamas ne Šventasis Raštas, bet Gyvenimo knyga, kurioje bus įrašyti visi vardai. Kaukolę juosiantis laurų vainikas žymi neeilinę asmenybę ir galbūt išreiškia mintį, kad didžiais darbais pasiekta šlovė išlieka ilgiau už žemiškąjį žmogaus gyvenimą. Rečiau Vanitas tipo kūriniuose vaizduojama rapyra ar špaga gali būti tiesiog bendras mirties simbolis, bet nesunku pastebėti, kad pavaizduotas ginklas ypatingas, dailus ir brangus, toks, koks galėtų priklausyti tik kilmingam didžiūnui.

Kaukolės ir špagos sugretinimas gali būti nuoroda į „Hamletą‟ - puikiai žinomą Viljamo Šekspyro tragediją, kurioje Vanitas tema yra labai ryški, be to, siužete ne kartą minima rapyra ir špaga, kurios „smūgiu klastingu” atkeršijama už tėvo mirtį. Jei Moračinskio paveikslas iš tiesų įkvėptas „Hamleto‟, jame užkoduotus simbolius dar būtų galima papildyti keršto ir atpildo motyvais. Įdomu, kad viename tekste dailininko amžininkas, poetas ir publicistas Edvardas Želigovskis (Żeligowski, pseudonimas Antoni Sowa) susiejo mūsų dailininką su genialiuoju dramaturgu dėl jų gebėjimo perteikti charakterius, nes tam, esą, „reikia būti didžiu žmonių ir gyvenimo tapytoju, pavyzdžiui, tokiu kaip Šekspyras, arba kaip tapytojas Moračinskis iš Vilniaus” (Dziś i wczoraj, t. 2, Petersburg, 1858, p. 1). Galbūt čia aptartas natiurmortas yra dar viena netikėta sąsaja tarp šių kūrėjų. Bet kokiu atveju, šiuo paveikslu Moračinskis parodė, kad ir šio, daugumos dailininkų atmesto, žanro kūrinys gali būti poetiškas ir daugiaprasmis. (Dr. (hp) Rūta Janonienė).