Hipodomėjos pagrobimas

Autorius: Smuglevičius Pranciškus, 1745 - 1807

Sukūrimo metai: 1776 m.

Kūrimo technika: ofortas, guašas/popierius, kartonas. 

Matmenys: 53.5 x 84.3 cm.

Akvarelė ant oforto kontūro; popierius, priklijuotas ant kartono Quadro iš 27 salės skliauto dekoracijos. Vienas iš 30-ies prabangaus leidimo egzempliorių. Leidimo laikais vienas atspaudas buvo dvidešimt kartų brangesnis nei nespalvota versija. Oforto kontūras ir darbas gali būti traktuojami kaip autografas.

Trumpai tariant, „Hipodamijos pagrobime“ matome, kaip į šventę (šiuo atveju vestuves) pakviestas svečias padaugina ir pradeda krėsti įvairias šunybes. Būtent taip nutiko Hipodamijos (karaliaus Oinamajaus dukros) ir Pirito vestuvėse. Žinoma, kentaurų geriau nekviesti į jokią šventą (jie nesugeba gražiai elgtis). 

Tą kartą kentauras Euritas, gerokai padauginęs, nusprendžia pagrobti nuotaką. Laikydamas ją per juosmenį, išplėšia iš jaunikio Pirito glėbio. Girtą kentaurą puola Tesėjas. Viskas baigiasi laimingai ir kentaurai netrukus išprašomi iš vestuvių. Pribloškia statinė ir dinaminė daugumos herojų visuma, vaizduojama dinaminiuose judesiuose ir sukelianti keistai statišką įspūdį, o tai yra tipinis klasicizmo bruožas – kiekvienas veiksmas, koks didvyriškas jis bebūtų, privalo išlaikyti atitinkamą rimtumą.

Atspaudas padarytas iš „Vestigia delle Terme di Tito“, vienos iš svarbiausių XVIII amžiaus publikacijų, aprašančių išlikusį senovės palikimą. Faktiškai čia buvo aprašytas Nerono auksinių namų, painiojamų tuomet su ant jų griaučių pastatytais imperatoriaus Tito termais, dizainas. Rašant knygą talkino žymus lenkų klasicizmo menininkas, karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio stipendininkas Pranciškus Smuglevičius. Buvo sukurtos dvi versijos: nespalvota ir prabangi – spalvota. Pastarosios buvo išleista tik 30 egzempliorių ir ji buvo dvidešimt kartų brangesnė už pirmąją versiją. Žinoma, jos kaina turėjo būti didelė – ji kainavo tokią sumą, kokią sudarė Stanislavo Kostkos Potockio pusmečio kišenpinigiai jo pirmos kelionės po Europą metu (1772 metais). Iliustracijos iš spalvotos „Vestigia“ versijos yra itin retos ir jas savo kolekcijose turi tik šeši muziejai visame pasaulyje.  

Spalvota versija išsiskiria tuo, kokiu būdu ji buvo sukurta. Grafikos kolekcininkas gali ilgai žiūrėti į šį atspaudą ieškodamas graviravimo linijų. Jos atrodo tapybiškai „neramios“ ir lengvai padaroma išvada, kad turime tiesiog išbaigtą, spalvotai tapytą Smuglevičiaus darbą. Tiesa slypi kažkur per vidurį. Arba ne. Turime darbą ant popieriaus, „suvertą“ ant „grafinių“ griaučių. Čia panaudota oforto plokštė, ant kurios pažymėti (labai subtiliai) kontūrai. Šie kontūrai yra tokie subtilūs, kad darbai ne kartą buvo kataloguojami kaip tapyti guašu ir akvarele ant popieriaus. Ir tame nėra nieko keisto, nes turime tapybą, užpildančią grafinius kontūrus (Marek Wasilewicz).