Žmonos Anelės portretas

Autorius: Vankavičius Valentinas, 1800 - 1842

Sukūrimo metai: apie 1833 m. 

Kūrimo technika: drobė, aliejus

Matmenys: 29,5 x 23,5 cm. 

Privačiuose rinkiniuose esanti drobė vaizduoja jauną kilmingą moterį, vilkinčią XIX a. I p. drabužiais. Portretas intymus, kamerinis, skirtas ne reprezentacijai, bet greičiau kaip prisiminimas artimiesiems. Kitoje pusėje ant porėmio esantis įrašas nurodo, kad tai žymaus Vilniaus meno mokyklos auklėtinio Valentino Vankavičiaus tapytas ponios Dochtorovičienės atvaizdas. V. Vankavičius – vienas žymiausių Vilniaus meno mokyklos dailininkų. Jis gimė Kalužycų dvare (dab. Baltarusija), mokėsi Polocko jėzuitų akademijoje, 1818–1824 m. studijavo Vilniaus universitete (tapybos ir piešimo mokėsi pas J. Rustemą), 1825–1829 m. VU siuntimu tobulinosi Peterburgo dailės akademijoje. Po to gyveno savo dvare prie Minsko ir Vilniuje. 1839 m. išvyko į užsienį, mirė 1842 m. Paryžiuje, savo draugo poeto Adomo Mickevičiaus bute, palaidotas Monmartro kapinėse. V. Vankavičiaus kūrinių Lietuvos rinkiniuose nėra daug. Paryžiuje ant Adomo Mickevičiaus rankų jaunas mirusio dailininko palikimas ir nėra itin gausus, be to, išblaškytas tarp Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos ir Prancūzijos kolekcijų. Tad iki tol nežinomo Vankavičiaus kūrinio atsiradimas Lietuvoje – reikšmingas įvykis. Kūrinio tapybos pobūdis visiškai atitinka V. Vankavičiaus braižą, tapyba profesionali ir subtili. Dar labiau atvaizdo svarba išauga išsiaiškinus, kad portrete vaizduojama dailininko žmona Anelė Rostocka (apie 1808–po 1873). A. Rostocka buvo kilusi iš Pinsko apylinkių, anksti netekusi tėvų buvo globojama giminaičio Medardo Rostockio, kuris buvo ir Adomo Mickevičiaus bei jo brolių globėju. Anelė ir V. Vankavičius susituokė 1825 m., susilaukė keleto vaikų. Trys Vankavičių sūnūs vėliau tapo aktyviais 1863 m. sukilimo dalyviais. Po dailininko mirties prabėgus keletui metų, našlė antrą kartą ištekėjo už Lietuvos bajoro Jono Dochtorovičiaus (Jan Dochtorowicz, 1816–?). 1845 m. ši santuoka buvo įregistruota Maišiagalos bažnyčioje. Tiek kūrinio autorystę patvirtinti, tiek portrete vaizduojamą asmenį patikimai identifikuoti padeda ir palyginimas su V. Vankavičiaus tapytu žmonos su vaikais portretu, saugomu Varšuvos nacionaliniame muziejuje. Šis kūrinys taip pat nedidelio formato (23 x 17,5), signuotas (W. W.) ir datuotas 1833 m. Abiejuose portretuose moters veidas pavaizduotas labai panašiai, tapyta, ko gero, naudojantis tuo pačiu eskizu. Skiriasi tik moters drabužiai – Lietuvoje esančiame portrete moteris pavaizduota vilkinti kuklia, bet elegantiška suknia su balta didele apykakle, ant rankų užsimetusi brangų kašmyro šalį – būtiną XIX a. I p. kilmingos moters aprangos elementą. Apskritai V. Vankavičiui būdingi nedideli drobių formatai, ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu jis dažniausiai tapė miniatiūras. Iš rašytinių šaltinių žinoma, kad savo žmoną dailininkas tapė ne kartą, giminių rinkiniuose buvo net keli šeimyniniai portretai. Amžininkų liudijimu, mergina buvo ypatingo, „rafaeliško“ grožio. Minima, kad Vankavičius dažnai naudojosi žmonos atvaizdu kaip modeliu tapydamas religines kompozicijas (Šv. Šeimos paveikslus), todėl jos portretas yra svarbus kitų galimų Vankavičiaus kūrinių atributavimui (dr. (hp) Rūta Janonienė, Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros instituto vyriausioji mokslo darbuotoja).

Nuotraukoje: kvietimas į renginį.